Labai gražus eilėraštis skirtas Justinui Marcinkevičiui. Taip ir
neaišku, kodėl apie jį buvo susitvenkusi tokia nejauki tyla kokią
penkiolika metų prieš mirtį.  Ir tik per laidotuves didysis poetas
pagerbtas. Žmonių marios. Taip. Bet iš elito pusės atrodė taip, tarsi
mirusius poetus ji myli labiau nei gyvus. "bet kol ateisi tu, – su nerimo
dvasia /mes žvalgomės – lyg džiunglėse – po dabartį," .... nesyk
tėvynėje ilgies tėvynės – labiau savos, labiau tikros. Kai dabarty
dairais –".... Poetus reikia mylėti dabarty, jie mūsų gyvenimo
dreuska. Tik jie mums padada pajusti Tikro gyvenimo skonį. Laikykitės
poete. 


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18477