""Įsimylėjėlis paties Sartre’o schemoje pirmiausia reikalaująs
mylimojo laisvės. Tačiau jis nenori šios laisvės valdyti kaip
nuosavybės, taip kaip ją valdo tironas. Jei mylimasis virsta automatu,
įsimylėjėlis pasijunta vienišas. Mylintysis trokšta ypatingo
pasisavinimo tipo: jis trokšta valdyti laisvę kaip laisvę. O tai
neįmanoma. Mylintysis trokšta būti laisvai pasirinktu mylimojo
mylimuoju. Todėl laiminga meilės istorija yra negalima, sako Sartre’as.
Aš ir kito susitikimas galimas tik kaip kova.""....... Matome, kad Sartras
visiškai priartėja prie tiesos. Bet jos nemato, nes, kaip ir Froidas,
kuris  iš prigimties būdamas religingas, bet atmesdamas Dievą, nepamatė
po savo nagrinėtu žmogaus ego sluoksniu, t.y.būtent  tuo, kas žmones
skiria, slepiasi kitas, Dieviškasis ego, tikroji žmogaus tapatybė... o
šioji tapatybė yra tai, kas jungia; visų viena ir tapati - tapatybė su
Dievo sūnumi. Visiems filosofams atėjo laikas patikėti Geraja naujiena
ir nebeklaidžioti tamsybių labirintuose.  Melas negali virsti tiesa vien
todėl kad pasklinda. o tiesa melu, vien todėl kad neatpažįstama... 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18495