„Laimė – tai kažkas visai kita nei įsivaizduoja tie, kurie jos nežino. Jai visai nebūdinga suteikti gyvenimui ramybę, jaukumą ir begėdiškumą, ir aš ryžtingai nesutinku, kad ji atneša kažkokį palengvėjimą, kažkaip linksmina ir atgaivina (...) Niekados nemaniau, kad laimė yra kažkas lengva ir linksma, o visados laikiau, kad ji tokia pat rimta, sunki ir rūsti, kaip ir pats gyvenimas – ir, gali būti, kalbėdamas apie ją turiu galvoje patį gyvenimą. Aš ne „pasigrobiau“ jį, jis man ne „teko“, – aš prisiverčiau gyventi iš kažkokio pareigos jausmo, iš kažkokios dorovės, pagal kažkokį įgimtą imperatyvą, kurio, nuvedančio mane nuo rašomojo stalo, ilgai bijojau kaip palaidumo formos, bet jame su laiku pradėjau pripažinti kažką moralaus (...) Laimė, mano laimė – jinai ypatingai aukšto laipsnio išgyvenimas, jaudinimasis, pažinimas, kančia, ji per daug toli nuo ramybės ir per daug artima kentėjimui, kad galėtų ilgai būti pavojinga mano kūrybai...“ -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18533