Su žmonėm, kurie gyvena, su žmonėm, kurie nakvoja / 
ant baltų, ramių pagalvių ar prie bėgančio vandens, / 
nakčiai laužą prigesinę, lengvą mintį pasikloję / 
ir sulaukę, kol ties veidu begalybė pasilenks. /

Su žmonėm, kurie sustoja ir akis pakėlę žiūri / 
į neramų, aukštą dangų, ir nežino, ko baugu: / 
ar kad vakaras užėjo, ar kad širdį vėlei duria, / 
ar kad atlėkė gegutė į alyvas prie langų. / 

Su žmonėm, kuriem užtenka vieno tako palei kluoną, / 
vieno šokio šviesią naktį po kerotais ąžuolais. / 
Su žmonėm, kurie nužydi vieną kartą – kaip aguonos, /
su žmonėm, kurie klajoja – amžini tarsi keliai. /

Su žmonėm, kurie už lango, su žmonėm, kurie už durų, / 
su žmonėm, kurie už miško ir už bėgančio vandens / 
į tą patį mano dangų, į tą patį dangų žiūri /
ir nežino, ką galvoja. O galvoja, kad gyvens.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18859