Su žmonėm, kurie gyvena, su žmonėm, kurie nakvojaant baltų, ramių pagalvių ar prie bėgančio vandens,nakčiai laužą prigesinę, lengvą mintį pasiklojęir sulaukę, kol ties veidu begalybė pasilenks.Su žmonėm, kurie sustoja ir akis pakėlę žiūriį neramų, aukštą dangų, ir nežino, ko baugu:ar kad vakaras užėjo, ar kad širdį vėlei duria,ar kad atlėkė gegutė į alyvas prie langų.Su žmonėm, kuriem užtenka vieno tako palei kluoną,vieno šokio šviesią naktį po kerotais ąžuolais.Su žmonėm, kurie nužydi vieną kartą – kaip aguonos,su žmonėm, kurie klajoja – amžini tarsi keliai.Su žmonėm, kurie už lango, su žmonėm, kurie už durų,su žmonėm, kurie už miško ir už bėgančio vandensį tą patį mano dangų, į tą patį dangų žiūriir nežino, ką galvoja. O galvoja, kad gyvens. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18859