*********Viskas, kas įvyksta svarbaus, yra prieštaringos prigimties. Kol
nebuvo pasirodžiusi ta....  aš įsivaizdavau, kad kažkur išorėje, kaip
sakoma, gyvenime, slypi atsakymai į visus klausimus. Sutikęs ją
pamaniau, kad kabinuosi gyvenimo, kabinuosi kažko, į ką galėsiu
suleisti dantis. O iš tiesų gyvenimas visiškai išslydo man iš rankų.
Bandžiau rasti ką nors, prie ko galėčiau prisirišti, – ir neaptikau
nieko. Bet nors po visų ieškojimų, po visų pastangų įsikabinti,
prisirišti likau nei pakartas, nei paleistas, vis dėlto radau tai, ko net
nebuvau ieškojęs, – save patį. Supratau, kad visą gyvenimą troškau
ne gyventi – jei tai, kuo užsiima kiti, galima pavadinti gyvenimu, – o
išreikšti save. Suvokiau, jog niekada nė trupučio nesidomėjau
gyvenimu, man rūpėjo tik tai, ką darau dabar, kas tolygu gyvenimui,
priklauso jam ir kartu peržengia jo ribas. Manęs beveik visai nedomina,
kas yra tiesa, netgi kas yra tikrovė; mane tedomina tai, ką įsivaizduoju
esant ir ką kasdien slopindavau, kad galėčiau gyventi. Ar mirsiu
šiandien, ar rytoj, man visai nesvarbu, niekada nebuvo svarbu, tačiau jei
net šiandien, po tiek metų pastangų, negaliu pasakyti, ką galvoju ir
jaučiu, – šitai mane jaudina, kelia nerimą. Nuo pat vaikystės aš
vaikiausi šią šmėklą ir, išskyrus šitą galią, šitą sugebėjimą,
manęs niekas nedžiugina ir netraukia. Visa kita yra melas, – viskas,
ką esu daręs ar sakęs išleisdamas iš akių šią temą. O tai,
apskritai imant, – didžioji mano gyvenimo dalis.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18920