Savitai tęsdamas lietuvių neoromantinės lyrikos tradiciją, savo kūryba
jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į
lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius
literatūros vertės kriterijus. Anot kai kurių literatūrologų,
Literatūrinės stilistikos požiūriu visa jo poezija tarsi skyla į dvi
šakas: pirmoji iš jų artimesnė romantinei tradicijai, o antroji –
modernumui ar net avangardui. Kita vertus, pats Just. Marcinkevičius 1981
m. išleistame „Dienoraštyje be datų“ modernizmo estetiką yra
apibūdinęs kaip antinacionalinę, antipatriotinę ir antipoetinę.

Just. Marcinkevičius kūrė daugiausia sudėtingomis sovietinio
totalitarizmo sąlygomis, – ši aplinkybė lėmė, kad poeto kūrybos
brandžiojo laikotarpio kūriniams itin būdingi [metafora|metaforiškas]
kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai.

Pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos buvo Lietuva, jos
istorija, dabartis, gamta ir kultūra, žmogus Tėvynėje ir pasaulyje,
žmogaus egzistencinė problematika: laimė, kančia, ištikimybė,
pareiga, dora.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18973