Pamenu, ieskojau viena karta vienos Vonnegut knygos recenzijos. Ir radau
pas Pelecki. Paskui prisminiau, kad maciau kazkur panasius zodzius.
Palyginau. Palyginkite ir raskite skirtumu ir jus :)

Peleckio recenzija: "Viena žymiausių R. Bradbury’o knygų „Pienių
vynas“ pasakoja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir
mirtį. Vasariniai dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai žinomi daugybei
skaitytojų, o „Pienių vynas“ laikomas kultine knyga. Tačiau mažai
kas žino, kad iš pradžių „Pienių vynas“ buvo storesnis, bet,
leidėjų liepiamas, autorius knygą sutrumpino perpus, o likusią dalį
saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas ir laukdamas, kol ateis
jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl mus grąžina į Grintauno
miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių gyvenimas.
Tačiau vaikų gyvenimas nuostabus – negalima leisti, kad jis
pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą –
mirtis. Ir berniūkščių armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve
ir laiku.

„Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, –­ sako autorius. Nejučia
įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir
nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj
pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis,
jų laukia suaugusiųjų gyvenimas, o tada – mirtis. R. Bradbury’s
padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo
išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir
paprasta poezija".

O dabar leidyklos anotacija: "Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury
knygų „Pienių vynas“ pasakoja apie vaikystę ir senatvę, laimingą
gyvenimą ir mirtį. Vasariniai dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai
seniai žinomi daugybei viso pasaulio skaitytojų, o „Pienių vynas“
pelnytai laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino...
kad iš pradžių „Pienių vynas“ buvo gerokai storesnis, bet
leidėjų liepiamas autorius knygą sutrumpino perpus, o likusią dalį
saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas ir laukdamas, kol ateis
jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl mus grąžina į Grintauno
miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių gyvenimas.
Tačiau vaikų gyvenimas toks tobulas – negalima leisti, kad jis
pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą –
mirtis. Ir berniūkščių armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve
ir laiku.

„Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, sako autorius. Nejučia
įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir
nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj
pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis,
jų laukia suaugusiųjų gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R.
Bradbury padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia
gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės – skaidria
ir paprasta poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono
pienių vyno gurkšnis ir rudens nuojauta, užplūstanti, rotušės
aikštėje mušant vidurnaktį."


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19049