Labai dėkui, abr. Nesuvokiu kodėl, bet niekada netikėjau, kad tu su manim kalbėsi. Laikiau tave viena iš tų pašalinių, kurie praslenka pro šalį kaip šešėliai su savom svetimybėm visai kita kryptimi. Nepastebėjai, net nekalbindavau. Buvau dabar nunirusi į archyvą. Žinai, nostalgija pakuteno paširdžius. Dabar daugelis senųjų kažkokie pavargę, apatiški, labiau užsidarę. Pasakysiu tau, abr, kada nors vėliau vieną dalyką dėl šiandienos. Dabar nesinori. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19028