Rodos, vaikai čia auga patys. Vieni su kitais, po kelis iškart. Čia nėra daug darželių ar auklių. Čia dar toli iki tos dienos, kai bus išrastos vaiko teisės. Ir, rodos, jie čia labai laimingi. Nevieniši. Čia pirmą kartą pamačiau, kaip tėvas šiltai apsikabina sūnų su dukra, ir jie dar ilgai šitaip guli balkone, klausydamiesi cikadų. Čia vaikai nebijo. Čia nėra genijų ar individualistų. Tiesiog paprasta, nesterili vaikystė. Kaip ir visas likęs gyvenimas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19183