"Kasiesi kaip per bruzgynus" - gražiai apibūdinote savo patirtį skaitant
tekstą, nors tu ką. :)  Matosi, kad autorius moka rašyti, bet, kaip pats
ir prisipažįsta, neturi pakankamai patirties...  gal todėl ir vagia
svetimą veidą. Panašiai pradėjo ir S.T. Kondrotas, ir R.Gavelis...   

O tai,  ką parašėte apie moteris, iliustruoja tik "brūzgynus", kurie
ir yra vyriškos logikos išraiška. Todėl kaip tik puikus tam kontrastas
yra įdėtas  nuoseklus Teresės laiškas. Laikau jį moterišku, nes jame
atpažįstu savas patirtis ir išgyvenimus:   

"Kartais pamąstau − jeigu nežinotum, ką Tau jaučiu, gal mums
bendraujant nekiltų tokių įtampų, gal neatrodytų, kad peržengiu Tavo
gyvenimo ribas ar bandau ieškoti panašumų. Tada turbūt mano elgesį
vertintum kitaip, gal netgi jausčiausi Tavo drauge ir tik sau vienai
laikyčiau tą bevaisę paslaptį, kodėl esi man toks brangus."

"Dabar išėjo taip, kad pasakydama save pasmerkiau. Ėmei manyti, kad
viskas, ką darau, nukreipta į tai, kad parodyčiau, kaip mes vienas kitam
tiktumėm. Bet tiek laiko turbūt neįmanoma būtų gyventi vien tik
stengiantis ką nors įrodyti. Be to, manau, kad kažkoks pirminis
atitikimas svarbus tik pradėjus bendrauti."

_"Nesu patyrusi ieškoti gražių žodžių, todėl pasakysiu tik viena
–  renkuosi visumą to, kas sudaro asmenybę. Aišku, į tai įeina tiek
charakteris, tikslai ir pomėgiai, tiek fiziniai bruožai. Netgi
paradoksaliai: kai nebesusikalbėdavome, man norėdavosi (ir dabar dar
norisi!) Tavo kūno − labai stiprių glamonių − tarsi būtų įmanoma
lūpomis ar net dantimis įspausti žodžių žymes ant odos, ir tas
pojūtis galėtų padėti vienas kitą suprasti ir priimti."
Manau, paskutiniai žodžiai ypač reikšmingi. Kai pora pereina nuo
dvasinio bendravimo į intymų kūnišką ryšį, moteris tarsi
įžeminama. Ji nenori prarasti ir dvasinio bendravimo, todėl joje vyksta
vidinė drama. Gal tai ir paaiškintų jJūsų žodžius apie
prieštaringumą ir nenuoseklumą? Ypač jei vyrą tenkina tik fizinis
kontaktas. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19185