be vardo šią stotį jau apleido tėvas vaike laikas keltis skaičiuot raukšles sapnų paklodės spaudžiant dagtį sniegu ims degt šis miestas vaike duš į rytą sagtys jomis esi prisegęs veidą prie savęs ir įtikėjęs – baltas čia viską galima ištrint bet nenutrinsi kvapo kurį vos gimusiam padovanojo motina palietus kaktą lūpom ji sakė: dieve, koks gražus, koks tyras, supo ir godžiai pieno siūlais tavo veidą tapė išdžiūvus numirė ir jos šešėlis skleidė šviesą iš jos išaugo vyšnios tu verkei o varnos lesė tad kelkis vaike kelkis likom dviese kol žemė dar minkšta nes vos užsnigs – nenusikasi -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19184