paskambino viena mano drauge - ne sirdies, kaip sako pz, bet kolege. nors
kazkiek ir sirdies, nes turiu su ja mielu prisiminimu. is tos vasaros, kai
auginome varna - ji irgi didele gyvunu myletoja. taigi ji visuomet
paskambina vasario sesiolikta ir pasveikina, nes, kaip pati sake, zino, kad
man tai didele svente, kaip ir jai. o yra zmoniu, sako ji, kuriu net
nebando sveikint. paklausiau kaip jos katinai, nes zinau, kad ji nuolat
gyvena priemiesty sode, net ziema. ji pasiskunde, kad kaimynas saudo i jos
katinus is orinio sautuvo. ji nesuprato kodel katinai laksto ant triju
kojyciu, mane, gal koks maras. nuveze i nemencine pas patikima veterinare,
kuri pasake, kad katinai pasauti. tai palyginkite mano kaimynus, kurie
praeidami uzkabineja mane del varnu lesinimo ir jos, kuris imasi konkreciu
veiksmu. jos nepalyginamai blogesnis (bent jau kol kas). sake, mužikas
zimagoras, keliu darbininkas. ji bande situacija sutvarkyti taikiai, nuejo
pas jo uosve ir paaiskino, kad tai jos naminiai katinai, paprase daugiau
nesaudyti. padejus rageli, emiau kurti variantus kaip tam diedui galima
butu nuleist padangas, iskulti langus, padegti namus arba uznuodyti sulini.
ir, ne taip kaip noe del bernardinu kunigo, as nejuokauju. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19271