tiesą sakant pasiskaičiau komentus. manau, reikėtų kalbėti ne apie girtavimą, kiek apie kūrybos originalumą ir tai laikyčiau esminiu kirčiu. visgi, kas dėl pačios kuriančiojo būsenos, tai ją galėtų komentuoti tik tas, kas pats užsiima kūrimu. vienas britų rašytojas (beje vadinamas kultiniu ir tiesiogine prasme virtęs pranašu), rašęs utopijas, taip pat antiutopijas, lyg paprieštaravimą savo paties utopinei literatūrai, jis yra sakęs, kad tikrieji meistrai, na jis juos vadina regėtojais, tai tie regėtojai yra tarsi apsvaigimo būsenoje, kuriai pasiekti jokie svaigalai nėra būtini. viename savo kūrinių, jis narkotines medžiagas mini tik kaip metaforą, tas medžiagas ir įteisindamas ir parodydamas, jog svaiguligumas yra būtinas. jau miręs, dideliu poetu laikomas vienas liet. kūrėjas, taip pat mini svaigulingas būsenas, kurioms pasiekti nevartojamos jokios priemonės, pats didelis alkoholio mėgėjas, nesistebėčiau vis tiktai, jei būtų rašęs ir išgėręs ar pastoviai tai darymas, išgėrinėdamas. asmeniškai man, ten kur Charles rašo apie girtavimą nėra įdomu, tik kaip jau yra pastebėta kritikų, pats autoriaus atvirumas ir būdas atvirauti yra masinantis. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19445