nors buvau zadejusi i visokius kabliukus, trikampukus be veido, nors ir
salyginio, nekreipti demesio, bet - ka gi - taisykles tam, kad jas
lauzytume. taigi, beveidi zmogene, kystelejes is uz kampo ar is uz medzio:
JIS yra VYTAUTAS LANDSBERGIS, kuri gerbiu, kuriuo zaviuosi ir nuosirdziai
galvoju, kad be jo, kaip asmens, nebutume pasieke to, ka pasiekeme (jei jau
ketinote klykti apie sildymo saskaitas, tai kiton pusen klykite). rodos,
kiek kartu jis turi kalbeti tomis paciomis progomis - juk sventes vis
kartojasi - visuomet suranda pasakyt ka nors ypatingo, originalaus. stai ir
atskiri intelektuala, protinga ir izvalgu zmogu (gal ir todel, kad
sachmatininka?) nuo eilinio politiko, isikandusio valdiska, neisraiskinga
zodyna, siaura poziuri. del neuzsukanciu cia - sakoma, kad prie stalo
sedincios kompanijos skaicius turetu nevirsyt septyniu. tai, kad cia niekas
neuzsuka (as nezinau ar taip yra, tai jus taip sakote) manes ne kiek
neliudina. man pakanka tu, kurie cia yra - tokie ivairus, pazistami ir
mieli. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19495