Kaip tyčia skaitau knygą, dar niekur nespausdintą, kurioje ryškiai atsispindi 4-ojo deš. Lietuvos kultūra, mentalitetas, papročiai. Bažnyčia, kaip žinoma, turėjo tada didelę įtaką ir valdė iš esmės visą žmogaus gyvenimą. Štai pavyzdys: apie 1932-uosius metus Šiauliuose atsirado vagis, ir visi labai tuo stebėjosi. Ir policija, ir gyventojai. Laikė jį „kaip liūtą narve uždarytą“. Iki tol vagių mieste nebuvo! Bent jau viešai nebuvo pagauta. Apskritai stebiuosi taurumu, aiškia savivoka, dvasingumu. Ne kartą lyginau su dabartiniu „išsilaisvinusiu“ žmogumi: šis nebepripažįsta Tėvynės (esą kur jis, ten Tėvynė), nebegerbia savo gimtosios kalbos (vograuja pusiau angliškai, pusiau lietuviškai), nebesuvokia, kas yra šeima, jis net stengiasi ištrinti savo lyties ribas! Jis yra nureligėjęs, nutautėjęs, praradęs savo identitetą, sureliatyvinęs viską iki beprotybės. Tai yra kelias į žmogaus susinaikinimą. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16695