„pagal moteriškumo liniją itin dera dvi aptarsimos autorės – Dovilė Zelčiūtė ir Regina Katinaitė-Lumpickienė“ – nejaugi, lyg galima būtų sulyginti perregimą vainiklapį su krakmolintu kartūnu, puoštu demonstratyviomis mirtomis. O ir E. Drungytės poezijoje moteriškumo tiek – kiek suvyniosi į mašininį popierių. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19953