Smilkiniuose tvinkčiojantis didžiųjų miestų sąryšis. Miestybės inter-existentia. Žavu. "Vasara. Norisi palikti apdulkėjusią sostinę ir išvažiuoti prie jūros. Nežinau, kodėl būtent vasarą žmonės staiga taip užsimano jūros ir visokių vandenų." Pratęsiant-papildant pradėtus samprotavimus: Vasara yra pavasarinio lapžydžio perversmas į rudens lapkritį. Vasara yra pikinis (arba ribinis, pasak gerb. Ramunės B.) išgyvenimas, gyvenamojo laiko trancendencijos potyris. Pumpuras-gemalas į save įima nuo šakos atsiskiriantį lapą arba priešmirtyje buvojantį senolį. Šilto, tad jaukaus vandens aerokosminis nesvarumas, na kai panyrama į visur-vandenis, mums primena "buvimo kartu džiaugsmą", kartu su kitu, kuris yra tarytum vanduo: arčiausiai esantis geriamas, kvėpuojamas, toliausiai - sūrus. Ir ši metafizinė artuma "be baimės nuskęsti" naikina ontologinę skyrą tarp čia ir ten, tarp tu ir aš, tarp šiandien ir rytoj. Mes vienas kitame tiek, kiek mes esame vandenys. Tiek, kiek esame vandenyje ištirpęs deguonis. Man regis, plūduriavimas įsčiose neturėtų būti saldus. Nepatogi embriono poza, kaustanti judesius, gimimo nelyginant pabaigos baimė, negalėjimas rinktis duotybių, primesta aplinka. Įsčios yra kalėjimas, uždaras tamsus kambarys, vienutė, potencialaus žmogiškojo Vienio (dvasia, siela, kūnas, protas) niveliacija į aktualią kūnelis-protelis menkmę. Kasa yra rankas ir kojas supančiojusi virvė, kurią reikia nukirpti. Vandens įsčiose nedaug - vos keletas stiklinių, minkštinančių sienas. Įsčios yra beprotnamis, namai, kuriuose nepatogu, įsčios yra visa, kas uždaro be teisės išeiti. Prieš gimdamas kūdikis spardosi, klykia ne dėl patogaus gyvenimo prarasties, o dėl pagaliau-šoko: "pagaliau išėjau į Dieną", "pagaliau išėjau į Šviesą", "pagaliau išėjau į Naujovę", "į Laisvę". Tad nederėtų painioti beribio vandeniškumo pajautos su ribotų įsčių. :) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19965