>
> Ir aš neabejoju, kad gali. Tik skirtumas pvz.: gali būti toks - prieš 10 metų privirtą košę, nepersitemdami galėjote išlaižyt tarkim per 50 metų. Dabar tarkime - per 200. Arba reikės persitempti.


Viskas įvyktų gana greitai. Atskirose šalyse jau buvo nemažai įvairių 
šoko terapijų, ir viskas paprastai susistyguodavo metų-kelių bėgyje. 
Panašiai būtų ir pasaulinės finansinės sistemos šoko terapijos atveju - 
šokas būtų didelis, bet po apsivalymo ji būtų žymiai efektyvesnė ir 
stabilesnė. Bet valdžioje esantys tuo paprastai nesuinteresuoti, dažnai 
tai pažeistų net tiesioginius jų finansinius interesus, o paprasti 
rinkėjai paprasčiausiai nelabai supranta kas vyksta. Ir kuo toliau - tuo 
mažiau.



>> savo kvailais ir labai neatsakingais sprendimais politikai tam trukdo.
>
> Trukdo ne politikai. Trukdo elektoratas. Pasakyk kokiam vakariečiui, kad kruizų nebus, vegasas užsidaro, socialinės garantijos nuėjo ten, kur saulė nešviečia.


Na taip, jau rašiau - paprasti rinkėjai labai mažai gaudosi visumoje. 
Juos užtenka pagąsdini krize ir apokalipse. O kad kažkas maudosi iš jų 
per mokesčius surinktuose piniguose - nelabai atseka.




>> Aš jų nedavertinau. Nėra dabar tarp pasaulio galingųjų ryžtingų ir
>> atsakingų politikų
>
> RaR - pvz.: į JAV prezidento kėdę renka tai aktorių, tai dinastijos - vienos ar kitos, atstovus. Apie kokią atsakomybę eina kalba? Apskritai, kokia atsakomybė įmanoma sistemoje, kur balsuotojo balsas yra atskiestas iki negaliu, priedo dar anoniminis (ne balsavimo procedūros aspektu, o sugebėjimo prisiimti pasėkmes išsirinkus klaunus).


Na, tiesą sakant, čia gal ne politikai kalti. Kiek suvokiu savo menkomis 
žiniomis ir protu, šiuolaikiniame ekonominės minties pasaulyje nėra 
stiprių asmenybių ar krypčių. Politikai galėtų tik jas perimti, kaip 
būdavo iki šiol.



>> Bankininkai ir finansininkai patys to nepadarytų, jei ne politikai. Jie
>
> Ane? :-) Pardon, bet mane dar mokyklos suole politologė-istorikė išmokė, kad net popieriuko išmetimas ir nusispjovimas gatvėje yra politika. Aš dar nemačiau bankininko ir finansininko, kuris KASDIENĄ nepriimtų bent keleto politinių sprendimų. Prie šiolaikinės globalizacijos, korporatyvizmo, milžiniškos galios, bet kuris mirktelėjimas yra politika.
>
>> tiesiog žaidžia pagal politikų sukurtas taisykles, o kad patys įlindę į
>
> Tikrai? Rotchildo pasakymas prieš porą šimto metų (laisvai cituoju iš atminties) - "give me the control of supply of the state money, and I do not care, who makes the laws."
>
>> aukščiausius politinius sluoksnius ir kuria tas taisykles - tai čia vis
>> tiek politika, o ne finansai ir ekonomika.
>
> Be abejo, kad politika - masių nesugebėjimas įgyvendinti valdžių padalijimo principo. Ir, deja, kuo sudėtingesnis pasaulis, kuo daugiau rolių - tuo daugiau reikia skaldyt ir valdyt elektoratui, nes kitaip jį suskaldo ir valdo politikai...


Na, tu irgi truputį zeitgeistų pažiūrėjęs? Tą frazę sąmokslo teorijų 
propaguotojai priskiria Mayer Amschel Rothschild kai kalbama apie FED 
kūrimą. Iš tikrųjų šis Rotšildas gyveno prieš šimtmetį iki FED įkūrimo, 
Europoje, ir su pinigų leidyba praktiškai neturėjo nieko bendra. Jų 
šeima turėjo bankų tinklą Europoje ir organizuodavo paskolas 
vyriausybėms, ypač karų atveju, iš to gerai uždirbo. Privačių bankų 
paskolos vyriausybėms tuomet buvo būtinos kaip tik dėl to, kad jos 
neleisdavo "fiat money" - viskas būdavo paremta auksu ir sidabru, ir jos 
negalėdavo prisispausdinti pinigų. Kažkada žiūrėjau dokumentinį filmą 
apie Rotšildus. Štai ką apie tavo minėtą frazę rašo, pvz., 
http://en.wikiquote.org/wiki/Conspiracy .


Permit me to issue and control the money of a nation, and I care not who 
makes its laws!

     Attributed to Mayer Amschel Rothschild (1744 - 1812). No primary 
source for this is known and the earliest attribution to him known is in 
Money Creators (1935) by Gertrude M. Coogan. Before that, "Let us 
control the money of a nation, and we care not who makes its laws" was 
said to be a "maxim" of the House of Rothschilds, or, even more vaguely, 
of the "money lenders of the Old World". This is a play on an English 
proverb, Let me make the songs of a nation, and I care not who makes its 
laws.