>>> Kur link suku - tarkime jeigu turime 2% infiliaciją, tai atsiprašant, kuo ji IŠ ESMĖS skiriasi, jei buvo sukurta CB fiatmoney quantative easing nuo tos, kurią atspausdino pinigų padirbinėtojas? Tuo metu, kai pinigai patenka į rinka, iš esmės niekuo nesiskiria. Skirtumai pastebimi tada, kai reikia mažinti pinigų kiekį. CB pinigų kiekį didina ką nors už juos pirkdamas ir tai saugodamas - savos ar kitų vyriausybių obligacijas, užsienio valiutą, auksą ir t.t. Taigi, CB gali efektyviai sumažinti pinigų kiekį rinkoje visa tai pardavinėdamas. Padirbinėtojas gi į rinką paleidžia pinigus, nepadengtus jokiais rezervais. Na, jeigu jis už padirbtus pinigus kauptų kažkokį turtą ir reikalui esant mažintų infliaciją jį pardavinėdamas už savo išleistus į rinką padirbtus pinigus, tuomet jis tikrai veiktų kaip CB. >>> Arba kitas įdomus klausimas - ar įmanomas veikiantis modelis (t.y. negriaunantis ekonomikos), kada vienoje valstybėje yra du arba daugiau CB su nepriklausomomis emisijos teisėmis, ir tarkime jie negali susitarti tiesiogiai, o yra priversti komunikuoti tik per rinką. Nežinau, ar toks modelis automatiškai negravituotų į 1'o CB modelį dėl paskatų spaudimo, bet manau verta padiskutuoti. Žiūrint apie kokias CB funkcijas šnekame. Jei pinigų kiekio didinimą - mažinimą - galėtų veikti ir keli. Tik tai nereikalinga, nes vis tiek reikėtų susitarti dėl to, kokia reikšme tą pinigų kiekį didinti - mažinti. Jei nesusitartų - visada laimėtų tas, kuris norėtų daugiau tą kiekį padidinti ar mažiau sumažinti. Juk prigaminti naujų pinigų CB gali praktiškai begalybę, o išimti jų iš rinkos negali daugiau, nei turi sukaupęs rezervų. Jei leistų skirtingus pinigus - tada jie abu nebūtų CB. Jei kalbėsime apie bankų reguliavimo funkciją - tai čia tas pats kas turėti dvi vyriausybes, du premjerus ar du prezidentus.