> Būtent. Bet dabar imkime kraštutinį atvejį - CB leidžia sistemingai, apgalvotai, metai iš metų su 0,25% palūkanomis (suprantate, aišku, kur link aš suku). Reikia padengti 0,25% palūkanas - paspausdinam dar. Vėliau padengsim ir t.t. ir t.p. Na tai bent kiek besidominčiam bankininkyste aišku, kad palūkanų padengimui pinigų spausdinti nebūtina. Palūkanos ne išnyksta kažkokioje juodojoje skylėje, o anksčiau ar vėliau vėl paleidžiamos į rinką. Mąstant pirmuoju būdu, pinigus reikėtų spausdinti ir tam, kad padenginėti bet kokį pelną - juk ledų pardavėjas už parduotus ledus gauna daugiau, negu išleidžia juos perkant. Žmonės tas palūkanas bando visaip mistifikuoti, o iš tikrųjų tai pelnas, niekuo nesiskiriantis nuo kitų verslo rūšių. CB atveju iš palūkanų ir kitos veiklos uždirbti pinigai, kurie neišleidžiami jo veiklai palaikyti, grąžinami į biudžetą. > Kuo gi tada toks "ekonominio sezono" elgesys de-facto skiriasi nuo pinigų padirbinėjimo, jeigu taip ramiai abstrahavusis nuo CB, valstybės ir kitų aspektų, ir iš esmės žiūrint pagal turinio viršenybės prieš formą principą tiesiai į procesą ir jo pasėkmes? Na prie ko čia padirbinėjimas? FED gamina dolerius, Apple - iPhone'us, Levi's - džinsus. Ir jie gamina tokios kokybės produktą ir tokius kiekius, kokius laiko esant reikalingus ar sugeba. Kai Apple pradeda gaminti Levi's džinsus, Levi's - dolerius, o FED - iPhone'us, tai visi jie tampa padirbinėtojais. > Mano pasiūlymas yra bandyti galvoti ta kryptimi, kad CB turi būti ne vienas, ne valstybės institutas, o tipinis juridinis asmuo, besivaržantis kitų cB rinkoje. Ir jeigu jis pradeda elgtis pagal kažkokios [nusikalstamos] interesų grupės dūdelę, tai ir jo personalą reikia susodinti lygiai taip, kaip būtų sodinami padirbinėtojai. Jeigu bus daug CB - jie nebus CB. CB gali būti tik vienas. Įvairių tipų valiutas - čekius, obligacijas ir t.t. gali leisti įvairios firmos ir institucijos. Bet jie negali leisti vienas kito valiutos, kitaip tai bus padirbinėjimas. Jei daug bankų leis pinigus - jie leis skirtingus pinigus. Tokių laikotarpių įvairių šalių istorijoje yra buvę. Galima nebent atsisakyti centrinio banko, ar bent jau šalies valiutos, leisti šalyje atsiskaityti bet kokia valiuta, bet tuomet, tikriausiai, dominuotų doleris ir euras, kaip tai yra bemaž visose tarptautinėse ir šalių su nestabilia valiuta juodosiose rinkose. Šiaip jau yra visokių privačių internetinių valiutų, bet pasitikėjimas jomis kol kas nė iš tolo neprilygsta doleriui ar eurui. Visiškai normalu būtų, kad nedidelės ekonomikos savo šalyse leistų atsiskaityti bet kokia valiuta. Kai kurios jų savos neturi ar pririšę ją prie kitos, bet dėl įvairių sumetimų kaip oficialią įteisinę kažkurią vieną. Didesnės valstybės nori įtakoti ekonomiką vykdydamos šiuo metu populiarią monetarinę politiką, todėl jos išlaiko valiutos monopolį. Be to daug šalių pinigų leidybą vienais ar kitais būdais naudoja biudžetų skylių kamšymui. > Esmė tame, kad viena valiuta teritorijoje anksčiau buvo svarus privalumas, vienodinantis ir įgalinantis sukurti atsiskaitymų mąsto ekonomiją. Tačiau dabar, kada informacijos persiuntimo, apdorojimo ir saugojimo kaštai krenta geometrine progresija, būtų galima pilnai operuoti iš esmės neribotu cB ir jų siūlomų valiutų kiekiu. Piniginis vienetas galiausiai šioje evoliucijoje ultimatyviai galėtų tapti kiekvieno konkretaus individo emisine teise, galbūt netgi susieta su jo reputacija. Šitai įgalintų tai, ką aš būtinai laikau laimingos visuomenės pagrindu - galios paritetą pagrindinio resurso - finansinės laisvės aspektu. Jau rašiau - atsiskaitymams šiuo metu yra daug priemonių, o sava valiuta šalims pagrinde reikalinga monetarinei politikai vykdyti ir dažnai biudžetų lopymui. >> Taigi, CB gali >> efektyviai sumažinti pinigų kiekį rinkoje visa tai pardavinėdamas. >> Padirbinėtojas gi į rinką paleidžia pinigus, nepadengtus jokiais >> rezervais. > > Kodėl nepadengtais? Jis juk "turi" emisijos "teisę"! Tarkime jo pareikalauja padengti jo įsipareigojimus - jis atspausdina dar. Ir t.t. Lygiai taip pat, kaip CB atveju, nukenčia eilinis pilietis, dėl jo praskiestos perkamosios galios. Taigi kalba yra apie galimybę pinigus išimti iš rinkos. > Aš ne tą bandau nagrinėti. Aš bandau nagrinėti situaciją, kada CB elgiasi neatsakingai iki iš esmės kriminalinio lygmens. Mano argumentais ir nuomone, esant tokioms aplinkybėms, CB visiškai niekuo nesiskiria nuo pinigų padirbinėtojo. O kadangi CB modelius remia valdžia - tai lygiai toks pats ir jos legitimumo klausimas. Kitaip sakant arba valdžia sugeba laikyti ant pavadžio 1 CB, arba decentralizuoja CB funkcijas, arba ji nusipelno būti eliminuota su tokiu politiniu modeliu, kuriame veiktų A arba B variantas. Na tai lygiai tas pat su bet kuria valdžios įstaiga. Centrinį banką kontroliuoja ir jo vadovus skiria vykdomoji valdžia pritariant parlamentui, parlamentas kontroliuoja. >> sukaupęs rezervų. Jei leistų skirtingus pinigus - tada jie abu nebūtų CB. > > Čia visai ne problema, jeigu pradedama suvokti, kad piniginis vienetas tik vertės nešėjas, prekė rodanti vertės patikimumą, o ne kas nors daugiau. > >> Jei kalbėsime apie bankų reguliavimo funkciją - tai čia tas pats kas >> turėti dvi vyriausybes, du premjerus ar du prezidentus. > > Nesutinku ir ypač su terminu "du", nes tai suponuoja visiškai netinkamą diskusijos kontekstą. Bet nesigilinsiu, nes apie tai jau buvo kalbėta - paleidus įstatymų konkurenciją, kaip ir cB ir kitų "monopolijų", vartotojai tik išloštų. Apie anarchiją jau diskutavome. Išsireiškimas "įstatymų konkurencija" valstybei netinka, tinka tik anarchinei visuomenės būsenai, gaujų kovoms.