He he, vaikystėje irgi turėjau ŽVĖRĮ - Siamo katiną :) Nežinau kiek jis ten tais laikais buvo grynaveislis, bet svėrė apie 5,5-6kg. Jis, sakyčiau, buvo pasiekęs šunų atžvilgių aukštesnį sąmonės lygį - į juos kreipdavo mažiau dėmesio, nei į muses :) Eina pro kokį šunį, tai kaip pro tuščią vietą :) Šunų reakcija būdavo labai smagi :) Katinas jokių šunų savo teritorijoje nepuldavo, jam jie visiškai nerūpėjo, jis medžiodavo užklydusius katinus :) Mačiau kartą, kai vienas palaidas didelis šuo bandė jį aplot, šokčiodamas ir lodamas aplink jį, tai katinas ramiai palaukė, kol šuo apsisuks aplink jį ratu gal tris kartus, tada, išsekus kantrybei ir vadovaudamasis geriausiomis Bruce Lee tradicijomis, švystelėjo letena per snukį ir nulydėjo kvykiantį šunį žvilgsniu iki jo laiptinės :) Net niekur nepajudėjo iš vietos :) O namie tėvai dar laikė nedidelį šuniuką, tai jis su katinu buvo geriausi draugai, kartu miegodavo ir žaisdavo. Katinas, aišku, hierarchijoje buvo aukščiau už šunį. Jie net žaisdavo tol, kol katinas pradėdavo energingai uodega mataruot, šuo iškart nustodavo, mat mokėjo katino nuotaiką pagal jo uodegą nustatyti :) pjezo wrote: > he:) > apie pirma kate kai perskaiciau tai pamaniau apie musu "Katafeika" (seneliai taip pvadini:D) > irgi zveris buvo, svetimus sunis jodydavo, saviem sunim buvo didelis autoritetas- katei einat suo pagarbiai pasitraukdavo i sali, na ir leisdavo paesti ar palakti is savo dubeneliu:DDD >