1975 metų rugpjūčio pabaigoj antros eilės pusbrolis Alvydas susiruošė 
ženytis su savo simpatija Irena. Abudu buvo jauni, gražūs ir viens kitam 
labai tinkantys, tad visa giminė džiaugėsi tokiu žingsniu. Kadangi su 
Alvydu gerai sutarėm, į veselę užkvietė ir mane. Ir ne šiaip kokiu 
eiliniu supistu pijoku, o į poras - būt vienu iš pabrolių. Tuo metu, 
kaip sakoma, mano širdis buvo laisva, tad Alvydas su savo būsima žmona 
nusprendė, kad manąja pamerge bus jos pusseserė. Jos aš nebuvau matęs ir 
šiek tiek dėl to jaudinaus. Bet Alvydas mane nuramino sakydamas, kad 
„Jadvyga – uch, blet, ugnis, o ne merga“. Nepasitikėt pusbroliu nebuvo 
jokios priežasties.

Vestuvių savaitgalis išpuolė pasakiškai gražus – šilta, saulėta, jokio 
debesėlio. Ankstyvą šeštadienio rytą, visas išsičiustyjęs ir 
pasikvepinęs, atsibeldžiau į pusbrolio tėvų vienkiemį, kuriame ir buvo 
numatyta visa šventė. Ir čia išvydau ją... Aukšta, juodaplaukė, 
garbanota gražuolė... Priėjau prie jos ir nutaisęs sodrų, šiek tiek 
pislų balsą prisistačiau:

„Laba diena, gerbiamoji mano pamerge. Aš – Vacys. Vacys Maslionka.“
„Labas. Jadvyga.“ – tyliai ir kažkaip labai nedrąsiai atsakė ji. Ir kaip 
mat nuraudo...

Pradėjom kalbėtis. Nu tiksliau sakant, kalbėjau beveik visąlaik aš, o 
Jadvyga tik klausė, laiks nuo laiko vis nurausdama, kai mesteldavau kokį 
su pysium susijusį juokelį. Per visą susipažinimo rytmetį išsiaiškinau 
tik tiek, kad mano pamergė kilus iš Kapsuko, dirba bibliotekininke Kaune 
ir kad kurviškai bijo po keleto metų ateisiančio trisdešimtmečio... 
Žodžiu, merga graži, bet ne iš kalbiųjų. „Nu, pizdu, nekalbi tai 
nekalbi. Užtat gal lovoj cirkus išdarinėja“ – šelmiškai pagalvojau sau, 
bandydamas numatyti pirmos vestuvių dienos pabaigą.

Apie veselę daug nepasakosiu. Pasakysiu tik tiek, kad viskas buvo 
tradiciškai ir labai gerai. Po zakso su visa svita nuvažiavom vienur, 
paskui kitur, grįžom, išsipirkom stalą, pagėrėm, pašokom, paėdėm... Ėst, 
tiesą sakant, buvo tiek daug, kad vakaro antroj pusėj diržą teko per dvi 
skyles atsileisti. Žodžiu,viskas ėjosi puikiai. Tik va reikalai su 
pamerge tai buvo pizdavoti... Sėdėjo kukliai prie stalo ir šnapso nė 
lašo į burną neėmė. Pradžioj dėl to man kažkaip nejauku buvo, paskui, 
kai šiek tiek įkaušau, pasidarė kaip ir pochui. Visgi, kai jau 
apsisėmiau vyriškai ir pradėjau matyt, kaip pabroliai su pamergėm vieni 
po kitų traukia į pakampes rūrintis, pasijutau mažumėlę nusivylęs. 
Nusivylęs, kad vestuvių naktį galbūt praleisiu ne visai taip, kaip 
tikėjausi... Dar kurį laiką pašokom ir, svečiams pradėjus skirstytis į 
lovas, išėjom pasivaikščioti ir pakvėpuot grynu vasaros nakties oru.

„Žinai, Jadvygėle, Alvydas sakė, kad daržinė pilna šieno, o reiktų ir 
bent vienam šiaudų vežimui vietos padaryt. Sakė, reikia gerai sumint, 
kad anie kampe tilptų. Gal sakau, eikim padarykim gerą darbą geram 
žmogui. Visgi tokį balių užtaisė...“ – tariau žiūrėdamas savo pamergei į 
akis. Tariau ir pats pakraupau nuo to, kaip bukai ir primityviai 
pamėginau įkalbėt bibliotekininkę... Ir tą pat akimirką pamačiau, kaip 
pakraupo ir ji.

„Vacy, galvojau, esi dvasingas žmogus. Bet, kaip matau, tau, kaip ir 
visiem vyrams, tik vienas dalykas galvoj.“

„Dvasingas aš, tikrai dvasingas. Poeziją skaitau, „Mokslą ir gyvenimą“, 
„Švyturį“ prenumeruoju.“ – pabandžiau dar gelbėt situaciją. „Tu 
negalvok, kad man tik pasipisimas galvoj... Oj, atsiprašau. .. Čia per 
tą kurvą šnapsą viskas taip. Oi, atsiprašau vėl..“

„Eisiu aš miegot. Vėlu jau. Ir galvą kažkaip nuo triukšmo įsiskaudėjo... 
Ech... “ – atsiduso Jadvyga. „Labanakt, Vacy“.

„Laaabos nakties“ – išmekenau tyliai, matydamas, kaip į šipulius dužta 
mano svajonės apie nuotykius daržinėj.

Jadvyga išėjo, likau ant suolelio sėdėt vienas...
„Ai, nu ir v pizdu, neišdegė tai neišdegė. Einu, bent prisigersiu iki 
galo, dvasingai“ – sumurmėjau sau po nosim ir patraukiau į lauko 
virtuvėlę. Pirma šventės diena jau buvo į pabaigą, svečiai jau buvo 
gerokai prasiskirstę, ir virtuvėlėj apie alaus bačką būriavos tik 
didžiausi pijokai, kuriem iki pergalės dar šiek tiek trūko... Prie jų 
prisijungiau ir aš. Susėdę su vyrais apie kažką padiskutavom, 
pasiguodžiau jiems, kad nepavyko užmerkt meškerės į eketę, pystelėjom po 
vieną kitą stiklinę alučio ir ramiai sau visi pamažu išlūžom...

Po kurio laiko prabudau nuo noro pamyžt. Virtuvėlė skendėjo tamsoj, 
atsistojęs apgraibom užčiuopiau prie stalo porą smigusių kolegų. 
Nenorėdamas jų pažadint, tyliai nusvirduliavau durų link ir, vos tik jas 
pradaręs, išsiraukiau myžynę ir pradėjau čiurkšt. Žinojau, kad kurviškai 
kiauliškai elgiuosi, bet tiesiog niekur toliau nueit nebebuvo nei jėgų 
nei laiko. Stengiausi myžt kuo toliau nuo slenksčio ir į visus šonus, 
kad nesusidarytų dvokianti bala. Variau ilgai ir po spaudimu. Atrodė, 
kad pusę bačkos buvau sutaupęs.

„Vasaros naktis, bet lauke tamsu taip, kad nors bybiu į akį durk“ – 
pamenu, pagalvojau... Atlikęs procesą patraukiau atgal prie stalo ir į 
jį atsirėmęs vėl užsnūdau. Bet neilgam – visgi miegot atsisėdus nebuvo 
patogu. Tad dar syk pakilau nuo stalo ir patraukiau miegot į daržinę. 
Deja, vienas... Švito...

Iš saldaus miego mane pažadino moteriški klyksmai. „Vajezau vajezau! Ką 
daba daryt! Kurvos pijokai, ot kad pridarė! Vajezau vajezau!“ – aidėjo 
visas kiemas.
Visas aplipęs šienu išlindau pasicekavyt, kas čia daros. Iš pakampių 
pradėjo rinktis ir kiti dar pusgirčiai svečiai. Paaiškėjo, kad klykė 
panikos apimtos šeimininkėlės. Nu tos, kur buvo pasamdytos gaminti 
maistą. Greitai paaiškėjo ir to klyksmo priežastis...

Lauko virtuvė, kurioje su kolegom pijokais sumerkę snukius į lėkštes 
pasiekėme finišą, turėjo dvejas duris. Vienos jų vedė į lauką, kitos – į 
šaltą tamsią, molinę kamarą, kurioj šeimininkės ant stalų buvo 
sudėjusios visas mėsas, šaltieną, visus tortus ir pyragus. Ir kažkoks 
bledė pijokas naktį juos visus apmyžo... Vieniem kliuvo daugiau, kitiems 
– mažiau, tretiems gal ir visai nekliuvo, bet va pagrindinio jaunavedžių 
torto papuošimus čiurkšlė buvo nupjovusi it koks lazerio spindulys. 
Virtuvėlėj miegoję pijokai, nė viens neprisipažino, kurio čia darbas. 
Aš, suprantama, irgi tylėjau užraukęs subinę. Sužinojusi naujieną 
jaunoji apsiverkė taip, kad net teko ieškot raminamųjų. Šventinė 
nuotaika truputį pabjuro...
----------------------------------------------------------------
Toks va buvo nutikimas antros eilės pusbrolio Adolio vestuvėse... Vienas 
girtas myžnius smarkiai pagadino šventę, ir antrą dieną nebuvo taip 
smagu ir sotu, kaip kad galėjo būt. Dabar, kai rinkimai ant nosies, 
noriu prisidėt prie visų kitų visuomenės aktyvistų ir paraginti 
sekmadienį jus visus eit balsuoti. Žinokit, bliacha, reikia. Nes kitaip 
girti apsimyžę pijokai gali padaryt taip, kad pirmadienį jausitės it 
jaunoji Irena , pamačiusi čiurkšlės suraižytą savo vestuvinį tortą... Ir 
tada taip jausitės keturis metus.
Ačių...