Copy/paste is archyvo: Numiro žmogelis ir pateko į pragarą. Dairinėjasi ir savo akim netiki - pievos šilkinės, upės vynu teka, krantai medum išpilti, aplink gražios moterys, buchlos iki valiai, vien tik meilė, duona ir žaidimai, velniukai iškedentais kailinėliais šokinėja, žiūro, kad kam ko netrūktų. Apsidžiaugė žmogelis, blūdinėja aplinkui, tiesiog nežino, ko tvertis. Staiga prieina prie didelės mūrinės sienos - dyrst pro plyšį - o ten katilai verda, baisūs velniai nusidėjelius šakėmis varto, kad smaloj neprisviltų... Žmogelis vos į kialnias neprikrovė, klausia velniuko, kas čia tokio, gal čia koks antras etapas? Ai, nekreipk dėmesio, sako velniukas, čia katalikams, jie patys taip nori...