Apie neblaivumą darbe



Valstybinė darbo inspekcija skelbia, kad kas trečias iš per praėjusius metus 
žuvusių ar sužalotų darbe darbuotojų buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Tokia informacija sukrečia ir verčia susimąstyti, ar įmonių atstovai (tai 
taikoma ir įmonių juristams) padarė viską, kad būtų užkirstas kelias galimai 
nelaimei. Paminėtina, kad Darbo kodeksas (DK) darbdavius įpareigoja 
kontroliuoti, ar darbuotojas nedirba neblaivus.

Tai išplaukia iš DK 123 straipsnio, kuriame nurodoma, kad jei darbuotojas 
pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, 
darbdavys tą dieną neleidžia jam dirbti. Atkreiptinas dėmesys, kad ši norma 
suformuluota ne kaip darbdavio teisė, bet kaip pareiga, kurią privalu 
vykdyti.

Darbdavio teise galima laikyti DK jam suteiktą galimybę darbuotojo 
pasirodymą neblaiviam darbe prilyginti darbo pareigų pažeidimui, o kartu ir 
nutraukti darbo santykius su tokiu darbuotoju. Tačiau tiek vykdant DK 
nustatytą pareigą, tiek naudojantis suteikta teise nutraukti darbo 
santykius, darbdaviams iškyla bendras klausimas – kada asmuo laikomas 
neblaiviu, kokiais įrodymais tai turi būti grindžiama?

Darbo pareigų pažeidimo konstatavimo pagrindai

Pagal DK 235 str. 2 d. 8 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra tai, 
kad darbuotojas darbo metu darbe yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar 
toksinių medžiagų, išskyrus atvejus, kai apsvaigimą sukelia įmonėje 
vykstantys gamybos procesai. Pažymėtina, tokia šio darbo drausmės pažeidimo 
formuluotė darbo santykiuose ne naujiena, nes ji artima iki DK galiojusiam 
Darbo sutarties įstatymo 29 str. 1 d. 9 punkte suformuluotam darbo sutarties 
nutraukimo pagrindui.

Taigi darbuotojo neblaivumas, apsvaigimas nuo narkotinių ar toksinių 
medžiagų darbo metu darbe laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu tik 
esant sudėtiniam juridiniam faktui, tai yra nustačius šių faktinių 
aplinkybių visetą:

  a.. darbuotojo neblaivumo faktą;
  b.. darbuotojo buvimo darbe faktą, tai yra buvimą darbovietėje, darbo 
vietoje ar kitoje vietoje, kur darbuotojas turi būti atlikdamas darbo 
pareigas ar vykdyti darbdavio užduotis;
  c.. buvimo darbo metu faktą, tai reiškia asmens buvimą darbe tuo metu, kai 
jis turi atlikti darbo pareigas ar vykdyti darbdavio užduotis.
Be to, darbuotojo apsvaigimo būsenos faktas turi būti nesusijęs su įmonėje 
vykstančiu gamybos procesu.

DK 235 str. 2 d. 8 punkto prasme sąvoka "darbe" paprastai suprantama kaip 
bet kuri darbuotojo darbovietės vieta arba bet kuri kita vieta, kurioje 
darbuotojas turi būti darbo funkcijoms atlikti. Jeigu darbuotojas, būdamas 
neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, į darbovietę 
atvyksta, pavyzdžiui, poilsio dieną arba tokios būsenos yra darbovietėje, 
pasibaigus jo darbo laikui, tai negali būti laikoma šiurkščiu darbo pareigų 
pažeidimu pagal DK 235 str. 2 d. 8 punktą, nes tokiomis aplinkybėmis 
darbuotojui darbdavio taikyta atleidimo iš darbo drausminė nuobauda gali 
būti teismo pripažinta kaip nuobauda, neadekvati padarytam darbo tvarkos 
pažeidimui, ir darbuotojas gali būti grąžintas į darbą.

Tačiau gali atsitikti ir taip, kad darbuotojas, būdamas neblaivus iki 
prasidedant darbo laikui, stengiasi patekti į darbo vietą. Tokiu atveju 
teismas neblaivaus darbuotojo ketinimą dirbti gali traktuoti kaip pastarojo 
neblaivaus buvimą darbo metu darbe.

DK nereglamentuoja, kaip turi būti nustatyti darbuotojo neblaivumo ar 
apsvaigimo faktai, reikšmingi DK 235 str. 2 d. 8 punkto taikymui. Šiuos 
faktus darbdavys gali nustatyti jam prieinamomis priemonėmis ir tvarka, kuri 
neturi prieštarauti teisės aktams. Teismų praktika vadovaujasi tuo, jog 
įrodymai, kad darbuotojas darbo metu buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo 
narkotinių ar toksinių medžiagų, gali būti tiek medicinos išvados, tiek tą 
dieną surašyti darbe atitinkami aktai ir kitokie faktiniai duomenys.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kai atitinkama darbuotojo būsena fiksuojama 
tą dieną darbe surašytu aktu, jame turėtų būti nurodyti požymiai, pagal 
kuriuos ta būsena yra nustatyta. Pavyzdžiui, nušalinimo nuo darbo arba 
neblaivumą konstatuojančiame akte galima nurodyti, kad darbuotojas darbe 
buvo neblaivus, svirduliavo, nerišliai kalbėjo, nuo jo sklido alkoholio 
kvapas.

Pagal DK 235 str. 2 d. 8 punktą darbuotojo neblaivumas ar apsvaigimas nuo 
narkotinių arba toksinių medžiagų laikomas šiurkščiu darbo drausmės 
pažeidimu, neatsižvelgiant į neblaivumo ar apsvaigimo mastą, tai yra 
neblaivumo ar apsvaigimo mastas neturi reikšmės nusižengimo, kaip 
šiurkštaus, kvalifikavimui.

Kada asmuo pripažįstamas neblaiviu

Praktikoje gana dažnai susidaro situacija, kai darbuotojas ir darbdavys 
skirtingai traktuoja neblaivumo sąvoką, vartojamą Lietuvos Respublikos 
Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 patvirtintos Transporto 
priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo 
būsenos nustatymo tvarkos 1.1 punkte.

Jame nustatyta, kad neblaivumas (girtumas) tai – asmens, vartojusio 
alkoholį, būsena, kai yra klinikinių neblaivumo požymių, o alkoholio 
koncentracija biologinėse organizmo terpėse – kraujyje, šlapime, seilėse ar 
kituose organizmo skysčiuose viršija 0,4 promilės.

Tačiau darbo drausmės užtikrinimo pagrindus nustato darbo įstatymai (DK 4 
str. 1 d. 10 p.), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. 
nutarimu Nr. 92 patvirtinta Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų 
neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka yra viešosios 
teisės aktas, kurio tikslai ir uždaviniai yra kitokie.

Todėl konstatuojant DK 235 str. 2 d. 8 punkto taikymui reikšmingą darbuotojo 
neblaivumo būseną neprivalu vadovautis minėtos Transporto priemonių 
vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos 
nustatymo tvarkos 1.1 punkte pateiktu neblaivumo (girtumo) sąvokos 
aiškinimu6.

Antra vertus, siekiant išsiaiškinti šio teisės akto reguliavimo sritį ir 
apimtis, o tikrinimo metu gautus duomenis vertinant kaip darbuotojo 
neblaivumo įrodymus, jo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai.

Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar 
apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka (toliau – Tvarka) reglamentuoja įtariamų 
neblaivumu asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymą.

Šiame akte nenustatoma, kad jis reguliuoja absoliučiai visas neblaivumo 
nustatymo procedūras ir atvejus, nes tvarkos bendrose nuostatose ir 
specialiose dalyse esančios taisyklės sako, kad yra ribojamas tikrinamų 
asmenų ratas, nustatomi atvejai, kada tikrinimas yra privalomas, apibrėžta 
gautų tikrinimo metu duomenų pritaikymo sritis. Vienais atvejais asmens 
neblaivumas privalo būti nustatomas pagal joje nustatytą procedūrą ir 
naudojantis joje nustatytais metodais ir priemonėmis. Tvarkos 2 punktas 
nurodo, kad ši tvarka taikoma dviem kategorijoms asmenų:

  a.. asmenims, vairuojantiems transporto priemones,
  b.. kitiems asmenims, savo veiksmais galintiems sukelti ar sukėlusiems 
grėsmę žmonėms, gyvūnams ir aplinkai.
Transporto priemonių vairuotojai yra asmenys, vairuojantys antžeminio 
transporto, oro ar vandens transporto priemonę. Kitų asmenų sąvoka nėra 
nurodyta, tačiau analizuojant Tvarkos nuostatas išaiškėja, kokie asmenys tai 
gali būti.

Bendrųjų nuostatų 8 punktas sako, kad asmenų neblaivumas yra nustatomas 
nedelsiant, o laikas skaičiuojamas nuo transporto avarijos ar asmens 
sulaikymo. Tai sako, kad kiti šioje Tvarkoje minimi asmenys gali būti su 
transporto avarija susiję ar sulaikyti asmenys.

Tvarkos 11.6 punktas sako, kad, be vairuotojų, privalomai yra tikrinami su 
transporto avarija susiję kiti eismo dalyviai, tai pakartota 11.7 punkte, 
kuriame reguliuojamas klausimas dėl avarijų, kuriose nenukentėjo žmonės. 
Kelių eismo taisyklės apibrėžia eismo dalyvio sąvoką. Jų 11 punktas nurodo, 
kad tai yra vairuotojas, pėsčiasis, keleivis. Šios nuostatos tikrinamuosius 
nurodo kaip eisme dalyvaujančius asmenis.

Tvarkos 23 punktas sako, kad tikrinimo techninėmis priemonėmis protokolas 
pridedamas prie administracinio teisės pažeidimo protokolo arba duomenys 
įrašomi į administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tai sako, kad 
patikrinimas privalomai atliekamas tuomet, kai tai susiję su asmens veiksmų, 
galinčių būti pagrindu administracinei atsakomybei, tyrimu.

Tvarkos reikalavimai, apibrėžiantys darbdavių teises ir pareigas nustatant 
darbuotojų neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą, darbo santykiuose taikomi 
labai ribotai. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų 
skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje 
H. Kukalis v. SP UAB Zarasų autobusų parkas tenkino atsakovo kasacinį skundą 
ir konstatavo, kad ieškovas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atleistas 
teisėtai.

Nagrinėjamuoju atveju ieškovas nepriklausė asmenų kategorijai, kurie pagal 
Tvarkos nuostatas privalomai turėjo būti patikrinti dėl įtarimo neblaivumu 
šios Tvarkos nustatyta procedūra. Ieškovas nebuvo vairuotojas ar eismo 
dalyvis, įtarimas dėl jo neblaivumo iškilo ne dėl transporto avarijos ar dėl 
ieškovo veiksmų, sukėlusių ar galėjusių sukelti grėsmę žmonėms, gyvūnams ir 
aplinkai, už kuriuos kiltų administracinės atsakomybės taikymo klausimas. 
Šiais aspektais jo patikrinimas pagal Tvarkoje numatytą procedūrą nebuvo 
privalomas.

Įtarimas dėl asmens neblaivumo kilo ieškovui dirbant. Tvarka apibrėžia 
darbdavio teises ir pareigas nustatant darbuotojų neblaivumą ir apsvaigimą. 
Jos 14 punktas nustato darbdavio teisę pasiųsti arba pristatyti į asmens 
sveikatos priežiūros įstaigą darbuotoją medicininei apžiūrai, kai jis 
įtariamas, jog yra neblaivus, o 15 punktas numato atvejus, kada darbdavys 
privalo patikrinti, ar darbuotojai yra blaivūs ar neapsvaigę darbo 
pradžioje.

Taigi pirmu atveju yra numatyta darbdavio galimybė veikti, o antru atveju – 
teisinė pareiga veikti. Ieškovas nebuvo transporto priemonės vairuotojas, 
nevyko į reisą, todėl darbdavys nebuvo įpareigotas privalomai laikytis šios 
Tvarkos taisyklių. Pagal Tvarkos 14 punktą jis galėjo (turėjo teisę) 
kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą dėl darbuotojo neblaivumo ar 
apsvaigimo nustatymo. Kaip minėta, tai įtvirtina darbdavio teisę, tačiau 
neriboja jo galimybių kitais būdais nustatyti darbuotojo neblaivumą.

Teisinė analizė rodo, kad įtarimas dėl ieškovo neblaivumo buvo tikrinamas 
neprivalomuoju patikros pagal Tvarką atveju.

Tyrimo tikslas buvo darbdavio siekimas įsitikinti, ar darbuotojas darbo 
vietoje yra blaivus, ar jis tinkamai gali atlikti darbo pareigas. Darbdavys 
tai atlieka, kontroliuodamas darbuotoją, prireikus, gali jam taikyti 
drausminę ar kitokią atsakomybę ar kitas įstatymų nustatytas priemones 
(pavyzdžiui, nušalinti nuo darbo).

Patikrinimas šiuo atveju atliekamas darbdaviui prieinamomis priemonėmis ir 
tvarka, kuri neturi prieštarauti įstatymams, nes jis, taikydamas atsakomybę 
ar kitas įstatymų nustatytas priemones ar sankcijas darbuotojui, turi 
įrodyti neblaivumo ar apsvaigimo būklę.

Duomenų apie alkoholio kiekį iškvepiamame ore gavimas alkoholio tikrintuvu, 
nors ir nenumatytu teisės aktais atveju, tačiau tikrinamajam asmeniui 
sutinkant atlikti tokį tikrinimą, nelaikytinas prieštaraujančiu įstatymams.

Patikrinimas techninėmis priemonėmis nebuvo būtinas, tikrinamasis asmuo nuo 
patikros galėjo atsisakyti be jokių teisinių pasekmių, o darbdavys 
atsisakymo tikrintis techninėmis priemonėmis atveju turėtų užsitikrinti 
kitokius neblaivumo ar apsvaigimo įrodymus. Jeigu asmuo sutiko su testavimo 
atlikimu techninėmis priemonėmis, kai patikra nebuvo būtina, tai techninių 
priemonių parodytas rezultatas gali būti vertinamas kaip vienas iš įrodymų.

Ar tikrinimo rezultatas patikimas, sprendžiama pagal bendrąsias Civilinio 
proceso kodekso taisykles dėl įrodymų ir įrodinėjimo, tai yra testavimo 
rezultatui nesuteikiant pranašumo prieš kitus įrodymus, bet faktinius 
duomenis analizuojant atsižvelgiant į visus įrodymus.

Testavimo faktą ir rezultatą gali patvirtinti ar neigti kiti įrodomieji 
duomenys. Tikrinamasis asmuo galėjo kreiptis į medicininę įstaigą ar kitu 
būdu rinkti duomenis apie tai, kad tikrinimo rezultatas netinkamas. O 
ieškovas neblaivumo faktą paaiškinime patvirtino. Jis iš darbo vietos buvo 
pristatytas į namus, tai yra nuo darbo buvo faktiškai nušalintas.

Teisėjų kolegija sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės 
instancijos teismo išvada, kad darbuotojo girtumas turi būti patvirtintas 
Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar 
apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo 
Teismo suformuotai teisės taikymo praktikai.

Šis pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad darbuotojo testavimas techninėmis 
priemonėmis neprieštarauja įstatymams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 
2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr.45 9.8 punkte nurodoma, kad darbuotojo 
neblaivumo faktas gali būti patvirtinamas visomis Civilinio proceso kodekso 
177 str. 2 ir 3 dalyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

Taigi viena iš darbuotojo neblaivumo (girtumo) fakto įrodinėjimo priemonių 
yra techninių prietaisų, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka atlikta 
metrologinė patikra, fiksuojami rezultatai.

Minėjome, DK 123 str. 1 dalis nustato darbdavio pareigą nušalinti nuo darbo 
darbuotoją, jeigu šis pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo toksinių ar 
narkotinių medžiagų. Nušalintam darbuotojui tą dieną (pamainą) neleidžiama 
dirbti ir nemokamas darbo užmokestis. Darbo kodekso normos nenustato 
privalomos rašytinės formos nušalinant darbuotoją nuo darbo.

Kadangi kilus ginčui dėl darbuotojo nušalinimo fakto ar nušalinimo 
priežasčių, pareiga teisme įrodyti tokių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui 
(atsakovui) (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis), jis turėtų 
atitinkamomis priemonėmis tai fiksuoti. Darbuotojo nušalinimo nuo darbo 
faktas bei su tuo susijusios aplinkybės teisme gali būti įrodinėjami visomis 
Civilinio proceso kodekso 177 str. 2 ir 3 dalyse nustatytomis įrodinėjimo 
priemonėmis.

Jeigu darbdavys, nors ir esant DK 123 str. 1 dalyje nustatytam pagrindui, 
nenušalino darbuotojo nuo darbo, tai, kilus ginčui teisme, nepaneigia 
galimybės darbuotojo būseną, reikšmingą DK 235 str. 2 d. 8 punkto taikymui, 
nustatyti remiantis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

SIC

Apibendrinant nagrinėtus klausimus, galima daryti šias išvadas:

  a.. pirma, darbo drausmės užtikrinimo pagrindus nustato darbo įstatymai 
(DK 4 str. 1 d. 10 p.), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 
d. nutarimu Nr. 92 patvirtinta Transporto priemonių vairuotojų ir kitų 
asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka yra 
viešosios teisės aktas, kurio uždaviniai ir tikslai kitokie;
  b.. antra, darbuotojo neblaivumas (girtumas) pagal darbo įstatymus – tai 
ne biologinėse organizmo terpėse (kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose 
organizmo skysčiuose) alkoholio koncentracijos, viršijančios 0,4 promilės, 
konstatavimas, o darbuotojo neblaivumo (girtumo) fakto nustatymas visomis 
Civilinio proceso kodekso 177 str. 2 ir 3 dalyse nustatytomis įrodinėjimo 
priemonėmis;
  c.. trečia, darbuotojo neblaivumo darbo metu darbe faktas, sudarantis 
pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 str. 3 d. 2 puntą ir 235 str. 
2 d. 8 punktą, gali būti konstatuojamas visais įstatymų leistinais būdais. 
Tokio fakto nustatymas nėra sąlygotas būtinu medicininės išvados buvimu.
"Ninja666" <Ninja666@microsoft.com> wrote in message 
news:h2k930$hgj$1@trimpas.omnitel.net...
> Sveiki, kur reglamentuojama kaip tikrinama ir kiek galima būt išgėrusiam
> darbo metu?
>
> Pvz. dabar nueisiu per pietus ir išgersiu alaus. Jis duoda kažkiek
> kvapo. Tai aš jau skaitausi išgėręs ar kaip ?:) Būtų faina gaut nuorodą
> į straipsnį ar ką nors panašaus.