Tavo situaciją suprantu... tiesa, man situacija nėra tokia bloga, nes 
paskolą grąžinau dar neįsibėgėjus krizei (berods 2008 pavasarį). Bet ir 
ėmiau tokio dydžio, kad be problemų galėčiau bet kada grąžinti (pvz. su 
artimųjų pagalba) ir jos trukmė buvo 12 metų (realiai grąžinau per 6). Kaip 
mano tėvukas sakydavo: esam dešimttūkstantininkai - tose ribose galim 
nesunkiai išsiverst ištikus bėdai. Tad ir paskolą ėmiau atitinkamai iki 100K 
(tiesa, tai buvo 2002 metais dar nepradėjus smarkiai kilti NT kainoms).

Tad realiai nesupratau tų, kurie ėmė didžiulę paskolą ir dar 20-40 metų 
laikotarpiui, o jei dar "ant pajamų ribos", tai iš viso pravalas.

"none" <none@none.lt> wrote in message 
news:i5ii8c$sio$1@trimpas.omnitel.net...
> Truputi nukrypstant nuo temos galiu pasidalinti savo patritimi.
> Iš rato žmonių su kuriais bendrauju ir kurie yra "santykiuose" su banku, 
> daugiau nei puse yra susidūre su analogiška problema.
> Sprendimą matau tik vieną kuris iš esmės keistu situaciją: bankroto 
> įstatymas. Mano atvėju tai nereiškia, kad būtent ta galimybe ir 
> pasinaudočiau. Tiesiog pakaktu žinojimo, kad realiai ji egzistuoja. 
> Žinodams, kad tai įmanoma aš ir toliau mėginčiau išsikapstyti iš 
> situacijos gražindamas kredita ir neieškočiau "iškreiptu" būdų.
> Dabar visiškos problemos dar nėra. Tiesiog balansuoju visiškai arti ribos. 
> Nors šiek tiek pablogėjus situacijai būčiau priverstas skelbti bankrota. 
> Tačiau kol tokios galimybės neegzistuoja net teoriškai, esu priverstas 
> ieškoti temoje aprašytu "iškreiptu" sprendimu.