norėčiau, kad be pykčio ir išankstinio neigiamo nusistatymo perskaitytumėt žemiau esantį tekstą. Pacituosiu vieną skyrių iš Bernardo Gailiaus knygos "Partizanai. Tada ir šiandien". „Klasikinė smegenų plovimo operacija" Kai sekmadienio naktimis negaliu užmigti, kartais pažiūriu serialą „Slaptoji agentė". Vienoje iš serijų kažkoks ekspertas-specialistas-žinovas pagrindinei veikėjai Sydney Bristow aiškino, ką jai padarė pamišęs mokslininkas, tarnaujantis itin slaptai nusikalstamai organizacijai „Paktas". Mokslininko užduotis buvo įtikinti vargšę merginą, kad ji visai ne Sydney Bristow - žvalgė iš CŽV, o Julia Thorn - samdoma žudikė, dirbanti tam pačiam „Paktui". Dėl to mokslininkas merginą visiškai izoliavo nuo išorinio pasaulio ir atlikinėjo visokius keistus eksperimentus, sekinančius organizmą ir veikiančius mąstymo procesą (viena iš originaliausių ir fantastiškiausių idėjų - j vienos rankos veną lašinti barbitūratus, o j kitos - amfetaminą). Po to jis pradėjo antrą - įtikinėjimo - etapą: rodė vaizdus iš Julios Thorn vaikystės ir vėlėsi į atkaklius dialogus su savo kaline („Tu – Julia Thorn!" „Tikrai? O kodėl tada aš - Sydney Bristow?" Spjūvis mokslininkui į veidą.). Visa tai ekspertas-specialistas-žinovas apibūdino kaip „klasikinę smegenų plovimo operaciją". Po to dar ėjo visa virtinė smagių nuotykių, bet čia pakaks pasakyti, jog Sydney Bristow smegenų išplauti nepavyko tik todėl, kad vaikystėje tėvas (suprantama, taip pat CŽV darbuotojas) jai pritaikė specialią visiškai slaptą psichologinę CŽV programą, kurios metu žmogus „užprogramuojamas" atlaikyti panašų spaudimą, kad negalėtų būti priešo perverbuotas. Tikriausiai nepatikėtumėte, jei pasakyčiau, kad panašią operaciją galima atlikti realybėje ir ne su vienu žmogumi, o su trimis milijonais. O vis dėlto Lietuvos istorija rodo, kad tai padaryti galima. Tik reikia gerokai daugiau laiko nei jo turėjo pamišęs mokslininkas iš serialo. Ir, suprantama, tiesiog būtina, kad visi tie žmonės nebūtų CŽV „užprogramuoti". Lietuvos visuomenė šią sąlygą akivaizdžiai atitiko, todėl sovietams nebuvo jokių kliūčių „klasikinei smegenų plovimo operacijai" atlikti. Visų pirma - izoliacija. Kaip tik jos siekimą išreiškė garsioji „geležinės uždangos" metafora. Neveltui paaiškėjus, kad Antrojo pasaulinio karo metais revoliucija nelaimėjo visame pasaulyje ir kad net „socialistinės šalys" yra žinių apie „supuvusį kapitalizmą" lobynas, Sovietų Sąjungos valdžia Stalino asmenyje skubiai ėmėsi priemonių bet kokiam susižinojimui su užsieniu apriboti. Lietuvoje to sėkmingai įgyvendinti nepavyko tol, kol truko partizanų karas. Nors pogrindinė spauda taip pat buvo naudojama propagandai (visuomenės informavimo priemonės, kurias valdžia geba bent kiek kontroliuoti, per karą paprastai tik tam ir naudojamos), ji vis dėlto buvo alternatyvus informacijos šaltinis, suteikiantis galimybę gretinti ir analizuoti žinias. Kai karas baigėsi, sėkmingas izoliacijos užtikrinimas tapo visiškai įmanomas. Visi gerai žinojo, kad neverta bendrauti su užsieniečiais, jeigu nėra būtina, kad susirašinėjant su giminėmis ir draugais užsienyje reikia gvildenti tik gimimų, mirčių, vestuvių ir kitas panašias temas, kad užsienyje verta laikytis santūriai ir kai ko ten reikia nematyti ir negirdėti. BBC, „Amerikos balsas", „Laisvosios Europos radijas" ir pogrindinė disidentų spauda, nors neabejotinai daug Lietuvai padėjo, vis dėlto poveikio prasme negalėjo lygintis net su partizanų informacijos aparatu. Nedidelį efektą turėjo ir kai kurių žmonių per ryšius ir kyšius gaunami užsienio leidiniai (čia, be to, verta prisiminti, kad užsienio spauda labai skyrėsi, kaip ir troškimas ją gauti; esu tikras, kad sovietmečiu daug daugiau žmonių norėjo nors kartą pamatyti „Playboy" negu „Time"). Todėl galima drąsiai tvirtinti, kad sovietams pavyko užtikrinti pakankamai aukštą izoliacijos lygį. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad, be aptartos „išorinės" izoliacijos, būta ir tam tikros „vidinės". Apie tam tikrus dalykus sovietinėje Lietuvoje nebuvo galima kalbėti. Prie tokių uždraustų temų neabejotinai priklausė ir partizanų karas. Čia įdomu pacituoti filosofo Vytauto Ališausko pasisakymą LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus organizuotame seminare-diskusijoje „Partizanų valdžia - istorinė realija ar teisinė fikcija?": Kiek iš savo patirties su žmonėmis kalbėdamas mačiau, apie tai buvo nekalbama. Apie nepriklausomą Lietuvą galėjai maždaug papasakoti ir žinoti, apie rusų suktybes - taip, bet partizanai buvo tema, kuri faktiškai šeimose buvo tabu ir labai paprastai: visa, ką žinojai ir ką pasakydavai, galėjo pakenkti tau iki pat 1989-ųjų. Dar 1991-aisiais Kęstutis Girnius sakė, kad negali išgauti iš žmonių net tokių dalykų, kaip pavardės. Jau nepriklausomoje Lietuvoje mirusių žmonių pavardžių dar negali sužinoti, nes dar neaišku, kas bus. Taigi izoliacija buvo visapusiškai garantuota. O ji, vykdant „klasikinę smegenų plovimo operaciją", svarbi keliais aspektais. Visų pirma, ji padidina žmonių imlumą bet kokiai informacijai ir taip padeda lengviau įgyti naujų žinių. Jeigu jums labai nuobodu ir visiškai neturite ką paskaityti, galų gale pradėsite domėtis sėjos darbais kolūkiuose. Antra, izoliacija labai efektyviai slopina atmintį. Visi žinome, kad ją nuolat reikia atnaujinti, todėl daugelis naudojamės įvairiais užrašais ir kitokia informacija. Kai tokia galimybė iš žmonių atimama, praeitis pradeda pasimiršti, o tuomet vietoj atmintį pagyvinančių žinių pateikiami gudriai sufalsifikuoti „užrašai". Kaip tik tai, kaip toliau paaiškinsiu, ir darė sovietai. Prievarta - dar vienas svarbus aptariamos sistemos komponentas. Svarbiausia, kad ji itin pagreitina užmiršimo procesą, gali žmogų visiškai išmušti iš pusiausvyros ir sunaikinti jo sugebėjimą savarankiškai mąstyti. Šia prasme sovietinis genocidas sudarė itin palankias sąlygas „klasikinei smegenų plovimo operacijai". Lietuvos politinė tauta buvo beveik visiškai sunaikinta, o pakrikusi žmonių masė sėkmingai supažindinta su „nauja socialine realybe". Naują gyvenimą pradedantiems tarybiniams lietuviams būtinai reikėjo paaiškinti „tikrąją tiesą" apie partizanų karą, o situacija tam buvo itin tinkama, nes genocido politika kiekvieną jų pavertė jei ne tabula rasa, tai bent jau prastai nuvalyta mokykline lenta, į kurią žvelgiant užrašų vis tiek neįmanoma perskaityti. Taip palankiai veikiant prievartai ir izoliacijai prasidėjo paskutinis - įtikinėjimo, naujų duomenų įvedimo, perauklėjimo (pavadinimų galima sugalvoti labai įvairių) - etapas. Tam naudotas senas geras „lazdos ir meduolio" metodas. Už nekorektiškus pasakymus galima buvo smarkiau ar švelniau gauti pylos (pradedant „profilaktika" ir „psichoterapija", baigiant kalėjimu ir tremtimi), o už pareikštas teisingas mintis - didesnį ar mažesnį apdovanojimą (juo galėjo būti pareigos, premija, dovana, butas, automobilis, kolektyvinis sodas - bet kas, nes sovietų valdžia galėjo viską duoti ir atimti). Taip „naujosios socialinės realybės" gyventojams buvo suteikta galimybė iš naujo permąstyti ir teisingai įvertinti savo istoriją, po ko „klasikinė smegenų plovimo operacija" visiškai baigta. Tačiau čia dar nepaminėjau vienos labai svarbios sovietinės sistemos savybės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad išplauti smegenis vienam žmogui daug lengviau negu trims milijonams. Tačiau tai netiesa. Yra visiškai priešingai. Jeigu tam tikrų dalykų sakyti jokiu būdu negalima, o kitus - pageidautina, naudinga ar net būtina, tai beveik kiekvienas žmogus savo aplinkinių atžvilgiu tampa Sydney Bristow ir pamišusiu mokslininku viename asmenyje: pats kitus įtikinėja ir kartu stiprina savo įsitikinimą. Taip procesas akumuliuojasi ir galima tvirtinti, kad kuo didesniam žmonių skaičiui vienu metu plaunamos smegenys, tuo geresnių rezultatų bus pasiekta. Išsiaiškinus pagrindinius smegenų plovimo principus, reikia panagrinėti, kaip konkrečiai tai darė sovietai, ir dar konkrečiau, kaip jie tai darė partizanų karo atžvilgiu. Jam skirta propaganda reiškėsi dviem bangomis: septintajame dešimtmetyje ir devintojo pabaigoje, kai prasidėjo Sąjūdis. Tarp šių bangų buvo pasisakymų, priminimų, tačiau jau ne tokio masto. Abi bangas vienijo ypatingas propagandos pobūdis. Tai, kas buvo spausdinama ir skelbiama karo metais, nors jau ir turėjo nemažai būsimo smegenų plovimo bruožų, vis dėlto pirmiausia buvo skirta partizanams demoralizuoti, sutrikdyti ir nugalėti. Štai, pavyzdžiui, vienas iš tokių pareiškimų, kurį, norėdamas sudaryti aiškų įspūdį, pacituosiu visą: Buvusių ginkluotųjų gaujų dalyvių, 1947 metų rugsėjo mėn. perėjusių į legalią padėtį, kreipimasis į buržuazinių-buožinių nacionalistų suklaidintus ginkluotųjų gaujų dalyvius Mes, buvusieji jūsų netolimos praeities bendrininkai, 1944 m., jau išvadavus Lietuvą iš vokiškųjų fašistinių grobikų, būdami, kaip ir jūs dabar, vokiškųjų fašistinių samdinių apgauti, perėjome į pogrindį ir su ginklu rankoje mėginome „kovoti" prieš Tarybų valdžią, prieš nekaltus ir dažnai beginklius tarybinius žmones, kurie Didžiojo Tėvynės karo metais didvyriškai kovėsi dėl visos žmonijos ir Europos civilizacijos išgelbėjimo nuo vokiškųjų fašistų, reakcingiausios vokiškųjų imperialistinių galvažudžių klikos. Mes „kovojome", o jūs ir dabar „tebekovojate" prieš didžiąją tarybinę liaudį, kuri užkariavo sau viso pasaulio laisvę mylinčios žmonijos meilę ir pagarbą. Todėl Lietuvos liaudis nepalaikė ir neužjautė mūsų „kovos", ir toji „kova", iš tikrųjų, įgavo šlykščiausią politinio-kriminalinio banditizmo formą. Būdami tokioje padėtyje, mes diena po dienos įsitikinome savo „kovos" beperspektyviškumu ir supratome žalą, kurią mes darėme Lietuvos liaudžiai. Nenorėdami daugiau lieti nekalto darbo žmonių kraujo ir trukdyti savo krašto atkūrimą, mes jau seniai galvojome mesti ginklus ir legalizavusis pradėti dorą,ramų darbą. Bet mūsų vadeivos, lietuviškai-vokiškieji buržuaziniai-buožiniai nacionalistai, užkietėjusios darbo žmonių kraujo siurbėlės, grasinimais draudė mums legalizuotis ir šlykščiai melavo, kad Tarybų valdžia einančius legalizuotis areštuos ir sušaudys. Trejų metų bėgyje jie mus guodė tuščiomis kažkokio karo viltimis ir kad, ryšyje su tuo, pasikeisianti Lietuvoje valdžia. Aišku, šie jų plepalai niekada neįvyko ir neįvyks. Mums, kaip ir kiekvie nam protingam žmogui, - dabar tapo suprantama, kad pasaulyje nėra tokios jėgos, kuri galėtų pakeisti Tarybų valdžią, pasukti istorijos ratą atgal ir kad Tarybų valdžia nepriimtina tiktai buvusiems dvarininkams, pirkliams ir lupikautojams. Besibastydami miškuose trijų metų laikotarpyje išvargome ir, supratę tą didžiule žalą, kurią mes darome Lietuvos liaudžiai, nepaisydami banditinių vadeivų grasinimo, ryžomės legalizuotis ir doru darbu išpirkti savo kaltę liaudžiai, kuriai banditizmas sudaro nemaža vargo ir kančių. Mylėdami savo Tėvynę, tėvus, motinas, brolius ir seseris, mes kreipiamės į visus ginkluotus ir neturinčius ginklų lietuvius, esančius nelegalioje padėtyje, pasekti mūsų pavyzdžiu ir, draugiškoje daugiatautės didžiosios Tarybų Sąjungos šeimoje, prisidėti prie kūrybinio liaudies darbo, bendromis pastangomis siekti greičiau užgydyti žaizdas, padarytas mūsų respublikai karo metu21. Nesunku įžvelgti, kad panaši propaganda buvo skirta abejojantiems partizanams, ypač „tėvams, motinoms, broliams ir seserims" - antros kohortinės kartos atstovams. Šie dar nebuvo „tarybiniai žmonės", tik išgyveno „socialinių realybių konfliktą", todėl šį bei tą suprato apie tikrą įvykių esme. Kaip tik ši aplinkybė nulėmė tai, kad, greta jau nebeišvengiamų komunistinių plepalų, propagandoje pateikiama nemažai racionalių ir gyvenimiškų argumentų - meilė šeimai, kovos beprasmiškumas ir „vadeivų" klastos. Viena iš įdomiausių ir išskirtiniausių frazių ta, kad vadovybė „guodė tuščiomis kažkokio karo viltimis ir kad, ryšyje su tuo, pasikeisianti Lietuvoje valdžia". Visa ta pastraipa - akivaizdus sovietų nuolaidžiavimas jiems gerai žinomam tuometinės lūžį išgyvenančios visuomenės nusistatymui. Ja beveik atvirai pasakoma - norite to ar nenorite, mes jus valdysime, nes „pasaulyje nėra tokios jėgos, kuri galėtų pakeisti Tarybų valdžią, pasukti istorijos ratą atgal". Propagandai praradus savo karinę paskirtį, panašūs momentai negrįžtamai išnyko. Septintojo dešimtmečio pabaigoje kilusi naujos propagandos banga jau buvo skirta „tarybiniams žmonėms" - trečiai kohortinei kartai, kaip tik žengiančiai arba įžengusiai į paauglystę - visokeriopo domėjimosi viskuo laikotarpį. Būtų klaidinga laikyti tai atsitiktinumu, greičiau priešingai - laikas buvo labai tiksliai apskaičiuotas. „Tarybiniai žmonės" buvo pakankamai užaugę, kad keltų klausimus, tačiau dar per maži turėti aiškų nusistatymą ar įsitikinimus. Be to, nuo sovietinės propagandos poveikio jų negalėjo apginti tėvai - antros kohortinės kartos atstovai. Negalėjo visų pirma todėl, kad jau buvo pergyvenę „socialinių realybių konfliktą" ir pasirinkę „palankias socialinio mobilumo galimybes", be to, ir dėl jau minėtos vidinės izoliacijos bei prievarta prarastos atminties. Žodžiu, buvo pats metas pristatyti „tarybiniams žmonėms" jų „tikrąją" istoriją ir sovietai tai padarė. Beveik vienu metu išėjo serija „dokumentinių" knygų „Faktai kaltina", pasirodė keletas grožinės literatūros kūrinių ir „atsiminimų" spaudoje, o bene svarbiausiu akcentu tapo Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti". Iš pirmo žvilgsnio labai panašūs procesai prasidėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai pasinaudodami „glasnostj" galimybėmis Sąjūdžio atstovai ėmė aktyviai kelti sovietų okupacijos, represijų ir partizanų karo klausimus. Vienintelis išskirtinis tuometinę spaudą užplūdusių partizanus smerkiančių rasinių bruožas buvo tas, kad kai kuriuos iš jų žmonės rašė savo iniciatyva. Tačiau tai nėra taip svarbu, kaip gaii pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jie rašė, kaip buvo išmokyti paauglystėje, arba pasakojo Sidney Bristow „atsiminimus" apie tai, kad ji - Julia Thorn. Kita vertus, užkulisinis sovietų veikimas šiame procese buvo daugiau negu aiškus. Blaiviai mastančiam žmogui išlikusių archyvinių dokumentų nuotrupų visiškai pakanka suvokti, kad tuometinė KGB nuolat sekė diskusijas, sudarinėjo straipsnių rinkinius ir inicijavo jai reikalingų publikacijų rengimą. Beje, vienoje iš jų viskas pasakoma aiškiau nei įmanoma: Kadangi minėtos knygutės [serija „Faktai kaltina" - B. G.] buvo išleistos seniai, jaunimas jų nebeprisimena, tuo teko įsitikinti. Reikėtų vėl jas išleisti ir aprūpinti visas bibliotekas ir mokyklų bibliotekėles, pardavinėti knygynuose. Ryšium su tuo, kad Sąjūdis renka duomenis apie tremtinius, nukreipti kraštotyrininkus rajonuose surinkti žinias apie banditinių gaujų nukankintus ir nužudytus taikius gyventojus ir aktyvistus ir visų šią medžiagų skelbti spaudoje23. Devintojo dešimtmečio propaganda skyrėsi nuo ankstesnės bangos dar ir savo paskirtimi. Septintajame dešimtmetyje vyko tikra „klasikinė smegenų plovimo operacija", o vėliau buvo tiesiog pasinaudota jos rezultatais sistemos klibintojams neutralizuoti. Tiesa, šiandien būtų labai sunku jvertinti tuometinės KGB toliaregiškumą ir tikruosius tikslus. Neaišku, ko dirbtinai kurstomomis diskusijomis apie partizanus buvo siekiama labiau: išlaikyti Lietuva Sovietų Sąjungoje ar palikti didelį plyšį neišvengiamame būsimame valstybingume. Aišku tik tai, kad pirmo galimo tikslo pasiekti nepavykus, antrasis buvo neabejotinai realizuotas. Nepaisant jau aptartų kelių skirtumų, abiejų propagandos bangų turinys buvo visiškai vienodas, kaip tik dėl to čia ir yra aptariamas apibendrintai. Jį sudarė trys pagrindiniai motyvai: bendras partizanų niekinimas ir jų tapatinimas su nacių nusikaltėliais, pilietinio karo koncepcijos propagavimas ir partizanų kaltinimas beprasmiškomis žudynėmis. Pirmas propagandos komponentas buvo bene aiškiausiai pastebimas. Partizanams buvo sugalvota įvairiausių malonių epitetų, pradedant paprasčiausiu - „banditai" ir baigiant „šunimis" bei kitais gyvūnais. Šia prasme propaganda prieš partizanus daug kuo primena Antrojo pasaulinio karo vaizdinius sovietiniame ir šiuolaikiniame rusiškame mene, kur „fašistiniai pavergėjai" puikuojasi „supuvusiais dantimis, paliegusiais kūneliais ir imbecilų snukiais"24. Toks sutapimas nėra visiškai atsitiktinis. Antrojo pasaulinio karo įvykių ir partizanų karo aiškinimas sudarė vieningą propagandinio Lietuvos istorijos interpretavimo bloką. Buvo aiškinama, kad, „fašistiniams grobikams" okupavus tarybine Lietuvę, pabudo „ buržuaziniai -buožiniai nacionalistai", kurie puolė keršyti „aktyvistams", kolaboravo su naciais ir nužudė daug nekaltų Sovietų Sąjungos piliečių, tarp jų ir žydų. Pajutę, kad „tarybų valdžia" neišvengiamai grįš, ir žinodami, kad atsakomybės už savo baisius nusikaltimus nepavyks išvengti, jie ėmė organizuoti „banditų gaujas", kurias papildė ir sustiprino „hitleriniai parašiutininkai", o vėliau parėmė ir „Vakarų imperialistai". Taip propagandinė Lietuvos istorija logiškai įsiliejo j bendrą sovietinį įvykių pasaulyje aiškinimą, pagal kurį šaltasis karas buvo Didžiojo Tėvynės karo pratęsimas, o vakariečiai jame iš esmės perėmė Hitlerio antikomunistinę poziciją. Antras komponentas buvo rafinuotesnis. Pagrindai jam buvo padėti jau partizanų karo metais sukūrus „liaudies gynėjų", arba stribų, būrius. Šiandien daugelis istorikų vieningai tvirtina, kad tokie būriai veikė labai neefektyviai ir rimtesnės žalos partizanams niekada nepadarė. Tačiau nedaugeliui į galvą ateina mintis, kad koviniai veiksmai niekada nebuvo tikroji stribų paskirtis. „Liaudies gynėjų" veiklos prasmė buvo grynai simbolinė. Kaip tik jiems teko įkūnyti „tarybų Lietuvos" kovą su „buržuaziniais nacionalistais". Šia prasme buvo visiškai nesvarbu, ką stribai darė, svarbiausia - kad jie buvo ir sovietinė propaganda juos paskui galėjo priminti. Pavyzdžiui taip: Joniškio valsčiaus liaudies gynėjų būrio vadas Ivanas Bojevas uždusęs įlėkė į kambarį: - Tai rupūžės. Ir vėl, ko gero, Grėbliauskas. Kada gi pagaliau mes tą išgamą pagausim... Visi kambaryje buvę vyrai sukluso, kai kurie jų užspaudė degančias cigaretes, pasislinko artyn. „Kur šį kartą?" - klausė niūrūs jų žvilgsniai. - Maldeniuose... apylinkės sekretorę... Daugelis liaudies gynėjų jau ne kartą buvo girdėję bandito Grėbliausko pavardę. Ne taip seniai jisai su sėbrais Tausėnuose šeimininkavo. Kruvini pėdsakai liko... <...> Tik iš antro karto į būrį priėmė Stepą Vildą. Ir tai dar labai jauną - vos šešiolikos tesulaukusį. Pirmą kartą Stepukas atėjo tuojau po to, kai Melnių kaime jo tėvus, seserį, du brolius sušaudė banditai. O juk Vildos net nusidėti niekam nespėjo. Atvažiavusius iš Utenos bežemius valdžia priglobė, atrėžė buvusio ūkininko Kilčiausko sklypo kampą. To kampo Kilčiauskas su savo sėbrais ir negalėjo dovanoti - atsliūkino vakare ir iš automato... Tik Stepukas liko, laimei, tą vakarą pas kaimynus užsibuvęs. Kai grįžo, iš siaubo žado neteko: visur kraujas, lavonai... Jam tada vos keturiolika buvo, todėl į liaudies gynėjus nepriėmė. Tačiau jaunuolio širdyje neblėso noras atkeršyti už tėvus, seserį, brolius. Ir štai po poros metų jis vėl atėjo. Šį kartą priėmė. Panašus kelias į Pašvitinio valsčiaus liaudies gynėjų būrį buvo ir Vinco Gaškaus. Tada jie gyveno Rimdžiūnų kaime, kai birželio naktį atsibeldė banditai. Vincas su broliu Stasiu miegojo virtuvėje, o motina su mažuoju Romučiu ir patėviu - kambaryje. Banditai pirmiau daužė ir kankino motiną - Tarybų valdžios aktyvistę, paskui - patėvį. Smarkiai kliuvo ir Vincui - banditai jį už kojos ištraukė iš lovos, spardė. Tik Stasiui pavyko išvengti smūgių - nejučiom pasislėpė palovyje. Tačiau skausmo ir kančių banditams nepakako - išeidami jie apiplėšė namus, iš pistoleto nušovė šeimininkę. Tiesiai iš kariuomenės į liaudies gynėjų gretas atėjo Mačiulis, Juozas Janužis, Leonas Vilčiauskas, Kazys Bagdonas ir daugelis kitų. Kariai buvo labiau užsigrūdinę, sumanesni, turėjo tvirtesnę ranką ir taiklesnę akį, tačiau jaunieji nenusileido drąsa bei entuziazmu, o ir ištverme. Pastarosios iš tiesų reikėjo labai daug. Liaudies gynėjai po dvi tris dienas, o kartais ir po savaites ar net ilgiau negrįždavo į namus, eidavo banditų pėdomis, lipdami jiems ant kulnų, tūnodami pasalose, lydėdavo į kaimą Tarybų valdžios darbuotojus. Kovotojams nebuvo ramybės nei dieną, nei naktį, tačiau jie atlikdavo savo pareigą^. Nors tai galbūt iš karto nekrinta į akis, šiame ir panašiuose pasakojimuose nesunku atpažinti Rusijos pilietinio karo stilistiką. Tos pačios cigaretės ir niūrūs klausinėjantys žvilgsniai, tie patys nužudyti tėvai ir keršto troškimas, tas pats jaunų energingų ir patyrusių taikliaakių santykis. Akivaizdu, kad sovietai sąmoningai visiems bruko rusišką modelį. Susitikę „tarybiniai žmonės" turėjo atpažinti savo bendrą istoriją. Vienų iš jų tėvai ar seneliai kažkur prie Dono baltuosius mušė, kitų - Ukrainos stepėmis nacionalistus vaikėsi, o štai trečių - aplink Joniškį „banditams" ant kulnų lipo. Tačiau visi jie buvo tie patys niūrūs vyrai su cigaretėmis, kažkuo neišvengiamai primenantys patį Čiapajevą. Vienas iš įdomiausių bruožų, būdingų visoms šioms istorijoms, yra stebėtinas sovietų gebėjimas bet kurį karą apversti aukštyn kojomis. Tarybų valdžia visad ateina kažkaip natūraliai ir neišvengiamai, o tuomet ją užpuola priešai, nuo kurių reikia gintis. Todėl dėsninga, kad ir lietuviškų pasakojimų siužeto pradžioje „banditai" visuomet jau siaučia, tarsi būtų atsiradę iš niekur. Bet plačiau apie tai kiek vėliau. Dar viena svarbi pilietinio karo koncepcijos dalis buvo „kenčiančio trečiojo" elementas. Pagal jį nuo karo žiaurumų labiausiai kentė tie, kas priėjo visiškai neprisidėjo - paprasti žmonės. Pastariesiems teko abi puses maitinti ir girdyti, nuolat kęsti nemalonią ginkluotų žmonių kompaniją, baimintis pavojų sveikatai ir gyvybei ir pan. Ši mintis ypač įsigalėjo mene, o vėliau - devintajame dešimtmetyje ir iki pat šių dienų prasiveržia maždaug tokiais žodžiais: Aš esu iš tos kartos, kurios vaikai tuo metu buvo per daug maži, kad suvoktų įvykių esmę. Šiandien juos pavadinau pilietiniu karu. O tada su didele baime nuo krosnies pro mūro plyšelį žiūrėdavau į naktį atėjusius „beržus" ar „uosius", drebėdavau, kai prie sienos, grasinant nušauti, buvo statomas tėvelis, kad nepjauna iš kaimynų atvestos avies ar veršiuko. Aš vaiko akimis mačiau, kaip dieną atėję vieni susikrauna nuo stalo mamos taip skaniai ką tik iškeptą duoną, nakčia atėję kiti susideda į kuprines menko paršelio skerdieną. O mes alkani žiūrėdavome ir drebėdavome, nes ir „vieni", ir „kiti" būdavo ginkluoti, ir man vis atrodydavo, kad tas šautuvas tuoj ims ir iššaus26. Pagaliau yra dar vienas propagandos komponentas - beginklių žudynės. Tai - karinės propagandos klasika. Tuo galima apkaltinti beveik kiekvieną priešą bet kuriame kare. Nekaltųjų žūtis neišvengiama, ypač tokiuose konfliktuose, kaip partizanų karas. Pastaruoju atveju daug komplikacijų sukėlė ir tai, kad partizanai save laikė teisėtos valdžios atstovais, galinčiais bausti civilius. Be to, sovietinės saugumo struktūros tikrai pasižymėjo profesionalumu ir reikšmingesnių ar mažiau reikšmingų (karo metais toks skyrimas ypač sudėtingas) bendradarbių turėjo labai daug. Nesinori iš naujo grįžti prie antroje knygos dalyje gana smulkiai aptarto žudymo klausimo, tad pasakysiu tik tiek, jog sąlygos šiai propagandai buvo labai palankios, juolab kad ji galėjo būti paremta ir autentiška asmenine patirtimi. Todėl nenuostabu, kad prosovietiniai pasakojimai apie partizanų karą nuolat pasodrinami maždaug tokia medžiaga: Pokario metais Kulių miestelio bibliotekoje vedėja dirbo Justina Katkutė. 1947 m. birželio naktį su nedideliu ryšulėliu knygų iš Kretingos ji grįžo į namus. Ir turbūt negalvojo, kad paskutinį kartą girdi suokiant lakštingalą... Jurionų kaime jos bėrį sustabdė „miško broliai". Ar girdėjo kas nors ir ar gali būti toks teismo nuosprendis: Justina Katkutė buvo išprievartauta, kūnas subadytas (16 žaizdų), nuo galvos nuplėšta oda kartu su šviesiais garbanotais, kraujuose sumirkusiais plaukais... Panašaus likimo susilaukė Kurmaičių apylinkės Stopelių kaimo bibliotekininkai Sungaila ir Meškauskienė. Pateikėme tik kelis mums žinomus faktus, o tokių Lietuvoje tūkstančiai. Jie duoda teisę daryti nepaneigiamas išvadas, reikšti nepasitenkinimą nauju Lietuvos pokario laikotarpio socialinių reiškinių traktavimu. Kas suteikė teisę galvažudžių siautėjimus pavadinti pilietiniu karu? Negi tai pilietinis karas, kada Tarybų valdžiai išdalijus žemę valstiečiams, aklo įniršio apimtas buvęs tos žemės savininkas, ginkluotas iki ausų, ateina naktį pas buvusį savo samdinį ir jį, beginklį, sunaikina žiauriausiu būdu? Ar gali būti didesnis cinizmas? Atsiranda net tokių, kurie žmogžudžius drįsta vadinti „miško broliais". Jiems gal ir broliai, o mums, doriems darbo žmonėms, - žmogžudžiai. Ir joks teismas jų negali išteisinti, nes tai būtų žmoniškumo išniekinimas27. Reikia pripažinti, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nemažai pastangų buvo sudėta panašiems teiginiams apie žiaurias žudynes paneigti. Neigtas partizanų žiaurumas ir kartu ryškinti blogi stribų, saugumiečių ir sovietinių aktyvistų bruožai. Tačiau taip naikinant vieną propagandos dėmenį ryškėjo kitas -pilietinio karo įspūdis. Todėl diskusijos taip ir liko palankios sovietams ir jie, net žlugę, gebėjo išspausti iš partizanų karo paskutinius laimėjimus. Bet visa tai jau mintys, tinkamos knygos pabaigai, kurią dar reikia pasiekti. Manau būtina skirti ypatingą dėmesį filmo „Niekas nenorėjo mirti" problemai. Jį iki šiol supa mistikos aureolė. Kalbama, esą V. Žalakevičius, tarsi koks slaptosios draugijos narys, prikamšė savo kūrinį visokių slaptaženklių, kuriuos teisingai perskaitęs „tarybinis žmogus" galėjo sužinoti režimo slėptą tiesą. Seniai įtariau, kad viskas yra kitaip, bet nepažiūrėjęs filmo nenorėjau ir kalbėti. O žiūrėjau jį tikrai visiškai „atvira širdimi", laukdamas žadėtų simbolių, kurie taip ir nepasirodė. Todėl dabar jau drąsiai sakau: nieko, išskyrus sovietų propagandą, filme „Niekas nenorėjo mirti" nėra. Siužetas daugiau negu paprastas: kaimą puola banditai ir vargšams Lokiams tenka nepavydėtina dalia jį ginti. Simboliškas pavardės parinkimas ir brolybės bei šeimos įvaizdžių panaudojimas, leidžia gražiai įkomponuoti Lokius į lietuvišką karinę tradiciją ir susieti juos kone su senovės kovomis prieš kryžiuočius. Neva visada priešai puolė ir dabar puola, o lietuviai visada gynėsi ir dabar ginasi. Visai kaip toje dainoje: „Lietuviai kentėti / Ir vargti įprato / Ir žūti nuo priešų piktų". Tik daina, beje, apie partizanus. Ir ironija čia visai neatsitiktinė. Kaip tik „Niekas nenorėjo mirti" puikiai atskleidžia jau minėtą karo apvertimą aukštyn kojomis. Puola banditai, o tarybiniai lokiai tik ginasi. Šioje vietoje įdomu pabrėžti, kad V. Žalakevičius, nors subtiliai ir nepastebimai, bet vis dėlto panaudojo filme elementą, būdingą modernų buržuazinį patriotizmą propaguojantiems kūriniams. Lokiai nenori kariauti, bet jiems tenka, nes kaimo gynimas - visų bendras interesas ir bendras reikalas. Kaip tik toks priekaištas slypi ne kartą mistifikuotame retoriniame klausime: „Apie ką tylim, vyrai?" Juk visiškai aišku, apie ką. Dauguma tyli todėl, kad dreba dėl savo kailio (šioje vietoje žiūrovas šiek tiek susigėsta, nes jaučia, kad ir pats galbūt drebėtų), o mažuma - todėl, kad yra niekingi išdavikai ir slapta padeda banditams. Palyginimui verta pažiūrėti gerokai naujesnį JAV filmą „Patriotas", kuriame šis natūralaus ir nepatosiško patriotizmo elementas panaudotas dar plačiau ir sėkmingiau. Nori ar nenori, o kariauti tenka, nes valstybė yra visų, todėl ir gintis reikia visiems. Kitaip tariant, „Niekas nenorėjo mirti" subtiliai partizanus paverčia agresoriais, o Lokius - savotiškais partizanais. Tai toks akiplėšiškas melas, kokį „iškišti" galima tik „tarybiniams žmonėms". Todėl Dainius Blynas vienu metu ir klydo, ir ne, kai apie „Niekas nenorėjo mirti" pasakė taip: „Ezopinė filmo kalba neleidžia juostoje aptikti nė menkiausio patriotinės temos pėdsako, net jei režisieriaus sumanyme tokių minčių ir būta"28. Patriotinė tema yra. Tik tai - „tarybinis patriotizmas". Kitas klausimas, kodėl niekas nesugebėjo tiesos papasakoti taip meniškai, kaip V. Žalakevičius pamelavo. Atsakymas į jį turėtų savaime ateiti j galvą tiems, kurie knygą skaityti baigs. Kol kas pats imsiuosi simbolinės kalbos ir paslaptingai užsiminsiu: nereikia kaltinti veidrodžio už tai, kad veidas kreivas. Šitaip „klasikinė smegenų plovimo operacija" gražiai, logiškai ir nuosekliai baigė tai, kas pradėta genocidu. Buvusi geresnė ar blogesnė Lietuvos politinė tauta paversta „tarybiniais žmonėmis" ir turėjo savo naują istoriją, kur tikram partizanų karui vietos nebeliko. Jį pakeitė pilietinis karas, kuriame susirėmė banditai (blogiausiu atveju) arba nacionalistai (geriausiu atveju) ir tarybų valdžios šalininkai, o labiausiai nukentėjo tie, kurie nenorėjo mirti.