Politinių partijų viršūnės yra „užsikimšusios“, protų cirkuliacijos beveik nepastebime. Gerą išsilavinimą Vakaruose gavusiam jaunam intelektualui, neskaitant retų išimčių, greičiau nei labai negreitai patekti į partijų elitą ar tapti aukštesniu valdininku – maža vilčių.
Opozicijos neįgalumas – atskira problema. Net šiais krizės laikais opozicija nieko tikrai kritiško nėra pasakiusi. Visi laukia, kaip iš už kampo vėl nugriebti valdžią, pasinaudojus valdančiųjų silpnumu. Užsidirbti ją tingu. Parašė popierinę programą, ir gana. „Nusiseiminusi“ Lietuva.

Genocidas prieš verslą, verslininkų naikinimas, verslo emigracija yra nepateisinama. Savo šeimos gerovės kūrėją gerbiame, o verslininkus, pildančius Lietuvos biudžetą – niekiname. Dėl savo valstietiškos ir posovietinės istorijos neturime senų ir gerbiamų bankininkų, pramoninkų šeimų, aristokratiškos etikos, todėl kiekvienas turtingesnis tapatinamas su oligarchu ar vagimi.

Biudžeto buhalterinė apskaita yra svarbi, bet savo gaminančio ūkio ir verslo puoselėjimas būtų svarbesnis. Tautos tapatybėje pasididžiavimas savo verslumu neaptinkamas.

Įdomu, kaip kovosime su savo „oligarchija“? Išbuožinsime, atimsime verslą ar televiziją? Kadangi jų veikla legali, tai atimti teks tik nelegaliomis ir užkulisinėmis keršto priemonėmis.

O gal geriausias „galutinis sprendimas“ dėl „oligarchų“ būtų, užuot kovojus gatvės politikos metodais, leisti jų kapitalui dirbti Lietuvai, kurti jiems projektus investicijoms? Juk jei jie norės, tai vis tiek pasiims, ko jiems reikia. Jie jau įrodė, kad yra kapitalistai ir moka dirbti. Su jais reikia kalbėtis ir toliau tartis dėl Lietuvos. Jie turi idėjų, kaip padėti mums visiems. Nebus verslo – nebus valstybės.

A.Kubiliaus „Rusijos sulaikymo strategija“ padėta į stalčių, bet vis tiek svarbu būtų susirūpinti, kaip bent jau apriboti akivaizdų Rytų kišimąsi į mūsų politiką, žiniasklaidą, pilietinę visuomenę.

Nesugebame pasisemti geopolitinės galios iš Lenkijos ir kurti saugesnės aplinkos ne tik sau, bet ir kitiems Rytuose. Nesugebame projektuoti Vilniaus ir kartu Lietuvos kaip bent jau šiokios tokios regionine jėgelės. Nesugebame sukurti tinkamos infrastruktūros su europiniais keliais, oro linijomis į Vakarus. Reiktų išsiveržti iš „Pribaltikos“ su sostine Rygoje erdvės.