jo žodžius galima įrėminti kiekvienoje valstybinėje įstaigoje, parašyti kaip priedą prie konstitucijos bei vaikai mokyklose turėtų padeklamuoti atmintinai. > > Vieno iš paskutinių Lietuvos partizanų paskutinis žodis 1962 m. teisme. > > Kai buvo suteiktas paskutinis žodis – vienas paskutinių Lietuvos > partizanų Juozas Streikus kalbėjo dvi valandas. Jis kaltino. Nesigynė, > nieko nepaneigė, net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų. Į teisėjo > klausimą “Už ką žudėte tarybinius piliečius?” - Juozas atsakė: > > - Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo > lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė > vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų > šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs > drįstate mus kaltinti? - klausė teisiamasis.- Už ką? Ar tai aš su savo > vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus > į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus > plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais > pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme > savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs > tikėjotės? Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes > savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes > dirbame, nugarų neištiesdami,- jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas > valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes. Taip, jūs mus > pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su > broliu paskutinieji... miške. Kiti jau nužudyti, net jų kūnai > išniekinti... Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas > jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, > tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums - > Lietuva bus laisva. Mūsų aukos, mūsų kova nebus veltui ir Lenino > paveikslai nekabės per amžius ant Lietuvos namų sienų. Ir mūsų trispalvė > dar suplevėsuos. Šiandien jūs galingi, ginkluoti, visai lietuvių tautai > jau paskelbėt mirties nuosprendį, bet jums niekada nepavyks nužudyti > mūsų meilės Lietuvai, mūsų tikėjimo ir vilties išgyventi raudonąjį marą, > išlikti gyviems. Mums svetimas prievarta brukamas jūsų bolševizmas, > jokia jėga jums nepavyks pavergti lietuvio dvasios. Žmonės kentės, > galbūt netgi vykdys jūsų įsakymus, paklus jūsų nurodymams ir tvarkai, > tačiau niekada nepriims jūsų ideologijos, liaudis prakeiks jus, į jus > niekas nesikreips pagarbiu žodžiu. Galima prievarta paversti visą tautą > nebylia darbo jėga, bet ne jūsų jėgoms pavergti mūsų sielas. Jūs žudote > mus, tyčiojatės iš visko, kas mums šventa. Mes ginamės, ir toji kova dar > nebaigta ir nepasibaigs su paskutiniojo Ažvinčių girios partizano > mirtimi. Mes turėjom teisę gintis visomis įmanomomis priemonėmis. > Okupuota, pavergta, žudoma tauta visada bus teisi, nesvarbu, kokius > gynimosi būdus jai tenka pasirinkti. Jūs drįstate kaltinti mane, kad > kovojau ginklu? Matyt, per mažai aš šaudžiau, matyt, per mažai žuvo > okupantų svetimose žemėse, jei jūs teisiate tuos, kurie ginasi. Jūsų > tiesa pagrįsta melu: net jūsų generolų pažadai - melas. Kiek aš buvau > laisvas? Dvejus metus?.. Argi tai buvo laisvė, kai sekamas kiekvienas > tavo žingsnis, girdimas kiekvienas žodis? Bet ir per tuos dvejus metus > aš stačiau namus, elektros stoteles, o jūs tuo metu žudėte ir > tebežudote. Net tuos, kurie jau sudėjo ginklus, net nugalėtus žudote. > Kas jūs tokie? Tylit? Neturit ką atsakyti? Tada aš atsakysiu: jus > pražudys jūsų pačių melas, jūsų sukurta prievarta, ir ateis diena, kai > Lietuva vėl gyvens taip, kaip sugeba ir nori pati. Ateis tokia diena, > nors jūs jau nužudėt pusę lietuvių tautos. Tokia tat atneštoji jūsų > laisvė... Tokia pati ir jūsų atneštoji moralė: pasižiūrėkit į savo > kareivius. Girti plėšikai! Kaip jie elgiasi su nekaltais mūsų žmonėmis? > Suskaičiuokite, kiek šeimų, kiek namų jūsų rankomis sunaikinta. Ir jūs > dar mėginate mums sąskaitas pateikti! Ateis valanda, kai jus prakeiks > visos jūsų pavergtos tautos! Ateis laikas, kai jūs būsite teisiami, kai > reikės atsakyti žmonijai ir istorijai už jūsų padarytus nusikaltimus > pavergtoms mažoms tautoms. Kur jūs dėsitės su savo ginklais ir > tinginyste, kai visas pasaulis pasmerks karus, sunaikins ginklus? AŠ > tikiu - bus tokia diena žemėje. Kaip jūs tada pažiūrėsite teisingumui į > akis? > Taip, šiandien jūs mane teisiate, pasmerktas aš... Bet jus ateityje teis > visas pasaulis. Su visais jūsų stabais ir komunizmo tvirtovėm. Net žodis > komunizmas taps keiksmažodžiu. Gal bus diena, kai ir jūs patys > praregėsite, pamatę savo dirvonuojančius laukus ir nužmogėjusius > generolus, ir išsigąsite, sukūrę baisią karo mašiną, kuria taip > didžiuojatės. Ir jei bent vienas dar būsite gyvas, gal prisiminsite čia > išgirstus paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius. Todėl dar kartą sakau > jums: Lietuva nemirs su mano mirtimi. > - Aš kovojau garbingai: gulinčio nemuša, kaip sako mūsų liaudies > išmintis. Mes tada dar tikėjom, kad ir jūsų kova bus garbingesnė... > Gaila, mes skirtingai garbę suprantame. Dabar matau: mums reikėjo kitaip > elgtis, visiems sukilti prieš jus, visomis išgalėmis: protu, ištverme, > neapykanta ir ginklu. Visiems iki vieno - į miškus, visiems iki vieno > negailestingai kovai pasiryžti: arba - arba... Gal nebūtų mūsų kova > apjuodinta, gal nebūtų jūsų nurodymu atsiradusios miškuose banditų > gaujos, veikusios partizanų vardu. Gal nebūčiau šiandien teisiamas, o > mano tauta nebūtų pavergta. > Mums ne gintis reikėjo, o persekioti jus, šaudyti be jokių garbingos > kovos taisyklių, o mes tik gynėmės. Ir kai Lietuva šitą supras - ji bus > laisva. > - Aš neprašau iš okupantų malonės pasigailėti ir nieko pats nesigailiu, > gal tik vieno... Mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, > o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti, be gailesčio, nes okupantai nė > vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą > tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi > kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje. > - Neprašau pasigailėjimo - aš gyniau, kas man ir mano Lietuvai buvo ir > amžiams liks šventa. O dabar - žudykite, jūs žudyti mokate geriau. Tik > neužmirškite - atbus tautoje mūsų pralietas kraujas, pasibels į > kiekvieno lietuvio širdį, ir tada pralaimėsite jūs - prievartos ir > smurto nešėjai. > Pralaimėsite, nes nieko gero nepadarėte savo rankomis, savo darbu ir > meile, nuo pat savo kruvinos revoliucijos pradžios nieko gero > nesukūrėte, tik naikinote. Apiplėštų tautų turtai nepadarys jūsų nei > turtingesnių, nei galingesnių. > Aš niekinu jus. Ir mirdamas visai nesigailiu būtent šitaip nugyvenęs > savo trumpą gyvenimą: aš gyniau Tėvynę, aš mylėjau Lietuvą ir mirštu > laisvas - šitų jausmų jūs nepajėgsite nužudyti. > > * * * * * * * * * * * * * * > > Juozapas Streikus-Stumbras (g. 1923 m.) – 1941 m. Birželio sukilimo > dalyvis. Nuo 1944 m. liepos mėn. tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio > partizanas. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos > Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėn. > paskirtas šios kuopos, o 1949 m. sausio 7 d. – Džiugo tėvūnijos vadu. > Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo > infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista. 1958 m. > liepos 22 d. legalizavosi Obelių mstl. kartu su broliu partizanu > Izidoriumi-Girėnu ir partizanu Vladu Krasausku-Kukučiu LSSR KGB > pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą. 1961 > m. spalio 6 d. suimtas, apkaltintas ginklų laikymu ir negrąžinimu. > Nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje. > 1998 m. vasario 10 d. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, > Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 13 d. > įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento > 2001 m. gegužės 15 d. dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių > medaliu (po mirties).