Daznai pagalvoju, kad gyvenimas slegia, gyvenimas kelia baime ir psichologini skausma. Gyvenimas yra kancia. Vienintele iseitis tai mirtis. Mirtis turi daug privalumu. Pirmas tai, kad ji nuima visa atsakomybe, pries mirti visi esame lygus. Tiesiog taves nera ir tu negali buti nei direktorius nei prezidentas, taciau jau nebera skirtumo kas tu, nes tu jau esi viskas. Mirdamas gali isivaizduoti, kad issipilde visos tavo svajones. Kol gyvas esi lochas, gaidys arba asilas, taciau mirtis visa tai nuplauna. Neveltui sakoma, kad kuprota grabas pagydys. Antra kai esi mires tu nejauti laiko ir gali praeiti milijardai metu, o mirusiam tai kaip sekunde. Gyvuju pasaulis tai pragaro pasaulis, mes kenciame nuobodybe, dantu skausmus, psichiatrijos vaistus, sedime kalejime arba psichiatrijos ligonineje, mes psichiskai nesveiki, todel kalbame apie mirti, apie issivadavima, todel padideja tikimybe, kad mes nusizudysim. Taciau mes taip norime gyventi, matyti visa si dideli puiku fizini pasauli, matyti dangu, suprasti pasauli, mes norime buti nemirtingi. Norime viska zinoti apie visata, apie zvaigzdes, apie elektronika, apie viska. Taigi kuo mes labiau norime mirti, tuo labiau norime gyventi. Gyvenimas tai zavinga akimirka. Memento more - akimirkos amzinybe, atmink, kad mirsi ir tavo gyvenimas taps mirties dziaugsmu, kuris panasiai kaip cigarete, kaip orgazmas.