Gyvenime kiekvienas nesam savo kryziu ir tik kryzius gelbeja mus. Jeigu namus apsedo piktoji dvasia nupieskime ant sienos kryziu, piktosios dvasios bijo kryziaus, tik kryzius gelbeja mus paciose sunkiasiose situacijose, geriau degti pragare negu buti niekuo, pragaro kancios skaistina siela, o nebutis ir tustybe yra baisiau uz viska. Man labai sunku ir as negaliu to paaiskinti, tik kryzius nupiestas ant sienos gelbeja nuo minciu apie savizudybe, gedos pries kitus daryma arba kitu puolima izeidinejima ar net suzalojimus.