Prasom

Gegužės 9d.

Tuo tarpu kai visa Europa šventė Europos dieną, o rusų tankai niokojo R. 
aikštės grindinį, mes pasinaudodami laisvų dienų gausa nutarėme 
užkariauti “laukinius” vakarus. Tam turėjome nei daug nei mažai - 3 
savaites ir 2 dienas. Taigi gegužės 9 dieną 9valandą jau buvome oro 
uoste ir sėkmingai atsistojome eilėje prie skrydžio registracijos 
Filadelfijos (PHL) kryptimi. Registracija šiaip gal ir vyktų greitai jei 
tai nebūtų skrydis į JAV. Dar prieš registraciją “saugumo agentai” 
užduodą visokių bereikalingų klausimų krūvą, nuskanuoja vizų duomenis ir 
tik gavę jų sutikimą žmonės gali eiti prie registratorės. O eilutė 
nemaža. Eilėje prastovime apie 1.5 val.
Toliau be didelių nuotykių US airways mus nuskraidina iki PHL ir tenai 
sėkmingai praėjus imigracinę kontrolę ( tai mums dviem užtruko neilgiau 
5 min.)ir belaukiant bagažo iš mūsų yra konfiskuojami obuoliai. O tai 
vyksta tokiu būdu, kad aplink terbas vaikšto toks mažas šunėkas ir jas 
visas uostinėja – ir jam labai labai parūpo sužinoti o kas gi mūsiškėje 
yra. Pareigūnė, pasiteiravo ar nieko šviežio neturime ir akurat – 
obuolius taip ir užmiršome lėktuve suvalgyti. Pasirodo nieko šviežio į 
Ameriką įvežti negalima!!!
	Per 3 val. PHL oro uoste nieko nuostabaus nenuveikę (wi-fi mokamas) 
sėdame į lėktuvą, skrendantį link San Francisco ir nė kiek nepavėlavę 
21:14 vis tos pačios gegužės 9 d. jau būname vietoje.
	Na toliau bagažo pasiėmimas, išsinuomotos mašinos susiradimas ir iki 
motelio - iki kurio pagal tomtom'ą turėtų būti kokios 5 mylios.

Gegužės 10-11 d.

Kaip čia ją pavadinus. Nu gal sakykime – aklimatizacijos dienos. Nors 
mūsų laiku reikėtų eiti miegoti – mes “žvaliai” keliamės. Pirmasis 
susipažinimas su amerikietiškais pusryčiais IHOP kabake. Joooo, kad 
valgo jie daug - tą žinome, bet kad vienu metu lėkštėje būna ir kepti 
kiaušiniai ir bekonas ir blyneliai su klevų sirupu. Oi, oi, oi. Nors 
šiaip paėmus maistas neblogas. Na ką pasistiprinome ir laikas mūsų žirgą 
išbandyti – t.y. prisitaikyti prie eismo sąlygų ir automatinės pavarų 
dėžės. Su dėže susigyvenom greitai, o ir eismas nepasirodė kažkuo jau 
ypatingas. Gal tik lenkimai autostradose iš dešinės šiek tiek glumino. 
Pirmą dieną kažkaip ir nepersistengėme. Užsukome tik į visokias 
parduotuves visokių kelionei reikalingų rakandų prisipirkti ir atgal į 
motelį pailsėti ir išsimiegoti.

Antra diena o mes vis “žvaliai” keliamės, valgome ir 7 val. ryte jau 
būname pakeliui į San Francisko centrą. Sakysite savižudžiai – oi ne. 
Šiandien gi sekmadienis ir visi dar miega todėl kelionė iki centro 
trunka ne daugiau kaip 20 min. Tikslas – 39 molas. Ten ganosi riebi 
jūros liūtų kolonija, kuri ten jaučiasi kaip namie ir niekas jiems 
netrukdo ten tusintis – netgi atvirkščiai – juos ten saugo. Atsigrožėję 
jūrų liūtais nutarėme prasivažiuoti California Route 1, kuris driekiasi 
palei pat Ramiojo vandenyno pakrantę. Keliukas gražus su smagiais 
vaizdais į vandenyną. Pravažiavę Half Moon Bay miestelį sustojame 
kažkuriame iš paplūdimių, pasivaikštome juo ir grįžtant mūsų viena 
mergiotė klausia - “Ar matėte banginį?”. Mes - “Nea!”, Ji -”A jis ten 
vat tusinasi”, ir rodo kur vandenyje kažkas tai tikrai tai išnyra tai 
vėl panyra. Kur gi mūsų žiūronai? Mašinoje, o ji už poros šimtų metrų. 
Na mes pro juos dar gerą pusvalandį į tą priplaukusį banginį ir 
spoksojome, nes teoriškai jų (banginių) pavasarinė migracija jau 
pasibaigusi ir šiuo metu juos palei pat pakrantę pamatyti yra labai 
sunku. Mums pasisekė ;) Dar truputi pavažiuojame pakrante ir sukamės 
atgal, nes vakare reikia pribūti pas Gintą (aka Senį B. Smegenį) ir 
besisvečiuojant gauti naudingos informacijos apie mūsų maršrutą.
	Senis B. Smegenis su šeimyna gyvena gerai. Primaitino mus visokiais 
skaniais dalykais kaip steiko kepsniais ir salotomis, davė visokių 
teisingų patarimų ir prigrūdo pilnas kišenes visokių bukletų apie 
Amerikos lankytinus objektus ;)



Gegužės 12

“Mes dar sugrįšme” - tokiu sakiniu atsisveikinę su Gintu dundame lik 
Yosemite national park. 3 val. kelyje ir mes vietoje. Susirandame 
nakvyne. Nakvosime vienoje iš Curry village stacionarių šildomų 
palapinių. Viską kas primeną maistą ir ne tik tenka tįstis iš mašinos į 
metalinę dėžę prie palapinės, nes naktimis čia gali užklysti juodieji 
lokiai, kuriems mašinos stiklas yra ne kliūtis. Laiko dar turime, tad 
nutarėme, kad reikia pasibastyti kokiu nors lengvu maršrutu. Tam labai 
tiko Mirror lake/Meadow maršrutas, kurį mes šiek tiek prasiilginome tad 
iš viso tą dieną nukulniavome apie 12 km. Joo vaizdai gražus ypač Half 
Dome atvaizdas ežero vandens paviršiuje.

Gegužės 13

Pirmas rimtas pasiropinėjimas kalnais. Nutarėme užsiropšti iki Upper 
Yosemite Fall, kuris yra aukščiausias Šiaurės Amerikos krioklys. Į viršų 
užsiropštėme per 3.5 val, o nusileidome per 2.5 val. Patarimas- jei juo 
eisite, pradėkite kuo anksčiau, nes saulėtą dieną kai kuriose maršruto 
atkarpose bus tikra pekla ;):):). Atsiveriantys vaizdai atperka įdėtas 
pastangas. Nusileidę užkandame ir dar turime į valias laiko su mašina 
užvažiuoti iki Glacier point ir prifotografuoti debesį vaizdų į visą 
Yosemite slėnį, kuris bendrai paėmus nėra jau toks didelis. Tioga kelias 
uždarytas, teks daryti lanką. Yosemit'ei sakome atia ir miname į mūsų 
sekančios nakvynės miestelį, kuris vadinasi Fresno.

Gegužės 14

Fresno neužsibūname ir mes jau pakeliui į Sequoya National parką. Kur 
tie dideli medžiai? Taip dairėmės, kad pro General Grant medį prašokome, 
na bet General Sherman (masyviausias pasaulyje) apvaikščiojome iš visų 
pusių. Be to vienas amerikietis apie medžius (ir ne tik ) pasakė 
genialią frazę – “Seen one, seen them all”, tad graužaties, kad 
prašokome General Grant medį kaip ir nebeliko. Po to dar su mašina 
pralindome pro ant kelio nuvirtusią Sekvoją ir atia ir šitam parkui. 
Galima buvo į Crystal cave suvaikščioti, bet kad jau tiek daug tų urvų 
matėme – nutarėme šią atrakciją praleisti. Nakvynei pasirinkome Lone 
Pine miestelį, kuris įžymus tuom, kad daug western'ų buvo filmuojami 
būtent jo apylinkėse.

Gegužės 15

Mums “pasisekė” – mus pasivijo pirmoji karščio banga netikėtai užklupusi 
visą vakarinę JAV pakrantę. O sekantis maršruto taškas – Death Valley. 
Šiaip jame ir taip dienomis nebūna labai šalta. Pirmasis taškas – Mosaic 
Canyon. Eini kanjono dugnu kurio šlaitai natūraliai gamtos išdėlioti 
visokio dydžio akmenimis kurie ir sudaro įvairiausius mozaikos raštus. 
Kur pavėsis ir jaučiamas šioks toks vėjo dvelksmas visai nieko, bet kur 
kepina saulė tai tikrai darosi karšta. Nutipename beveik iki galo ir 
apsisukę grįžtame atgal. Stovėjimo aikštelėje tik mūsų automobilis. Koks 
dar durnius, kepinant saulei, ir dar pusiaudienį lys į kanjoną kur 
temperatūra +40 - +45. Važiuodami toliau pralekiame pro Sand Dunes, nes 
išlipti visai nesinori ;(  Stojame Furnance creek tikėdamiesi rasti 
kokią įkandamą nakvynę, bet šalia esantys (Death valley centre) golfo 
laukai nuteikia, kad pigios nakvynės čia nebus. Akurat – norint gyventi 
motelyje kainos kandžiojasi, o tokiame karštyje statytis palapine būtų – 
beprotnamis. Teks vėl koreguoti planus ;(:(:(. Sukirtę po ledų porciją, 
vykstame toliau iki Bad Water taško kuris yra -84.5 metrų žemiau jūros 
lygio. Pakeliui užsukame į Devils Golf Course – va ten tai tikrai 
pragaras. Lyg stovėtumei prieš labai galingą dyyyyyyydelį feną, kuris 
pastoviai į tave pučia karštą orą. Ten išbūname tik tiek laiko kiek 
užtrunka padaryti pora nuotraukų ir lekiam toliau. Na va mes ir 
žemiausiame Š. Amerikos taške – 84.5 ir gps'as rodo taip pat. Vadinasi 
užrašas ant lentos nemeluoja ;):). Aukštai aukštai ant kalvos šlaito 
matosi lentelė su užrašu – See level (Jūros lygis). Sukamės atgalios nes 
Bad Water į šitą pusę buvo kaip ir paskutinis taškas. Grįždami 
pravažiuojame Artists drive keliuku, aplink kurį uolienų spalvų įvairovę 
ir kilmę galėtų paaiškinti tik koks teisingas geologas. O Artists palete 
tai ir jam tikriausiai reiktų į kokia protingą knygą pažvelgti, norint 
suprasti kodėl tokiame mažame plote tokia spalvų įvairovė. Gražu. Diena 
eina į pabaigą o mums dar būtinai, kol saulė dar nenusileido, reikia 
nusigauti į keletą taškų. Pirmas iš jų – Zabriskie point. Kažkoks tai 
fatamorganiškas vaizdas atsiveria nuo jo. Žvelgdamas į vieną pusę visai 
negali nuspėti kas tau už nugaros. O žvilgtelėjęs už nugaros, turi 
atsigręžti ten kur prieš tai žiūrėjai, nes negali patikėti kad toks 
kontrastas tarp matytų vaizdų. Gražu bet reikia dar nusigauti iki 
paskutinio taško šiandien – Dantes view. Jis ypatingas tuo, kad nuo jo 
atsiveria visas Death valley slėnis, jis randasi  ~1700 metrų aukštyje 
ir jis tik kokie 2 km azimutu iki Bad water taško (-84.5 m). Vaizdai 
leidžiantis saulei tikrai nuostabūs. Ir čia jau nėra taip karštą kaip 
pačiame slėnyje. Nuleidžiame saulę ir trumpai pasitarę nutariame traukti 
link Las Vego. Jei galvojate nakvynę susirasti kur nors pakeliui iki Las 
Vego, Amaragosa kryžkelėje nesukite į kairę, nes kaip ir mums vidurnaktį 
teks atsibelsti į patį Las Vegą. Buvom ant tiek pavargę, kad nebuvo jėgų 
ieškoti kokio nors kito kaip pirmas pasitaikęs viešbutis.

Gegužės 16

Las Vegas. Karščio banga neatslūgsta, tad greitai susiradome pigesnį 
motelį netoli Rock Cafe restorano, truputį pasivažinėjome po miestą ir 
nosis iš motelio iškišome tik gerokai vakare, kai oras normaliai atvėso 
iki kokių +27 ;):):). Kiek jėgos leido pabindzinėjome po Las Vegas 
Strip, pakankinome vienarankius lošimo automatus MGM kazino ir nutarėme, 
kad užteks tų pramogų, nes rytoj reikia trauki iki Williams 
miesteliūkščio, iš kurio po to jau minsime link Didžiojo Griovio.

Gegužės 17.

Važiavom važiavom ir privažiavom Williams miestuką. Nieko toks visai, 
tik karštis mūsų nepaleidžia ;(:(:(. Pasirodo pro tą Williamsą kažkada 
Route 66 kelias ėjo, tai visokių “piligrimų” traukiančių 66 liekanomis 
nors vežimu vežk. Tad nakvynės teko šiek tiek paieškoti. Visai neblogi 
steikai meksikietiškame restorane prie stoties. ;):):)

Gegužės 18.

Tuo tarpu kai šią dieną didelis būrys tautiečių  Lietuvoje liejo 
prakaitą kulniuodami 35-tojo pėsčiųjų maratono n-tąjį kilometrą, mes 
atsikėlę anksti ryte ir atvykę prie Didžiojo Griovio (Grand Canyon) 
nutarėme irgi šiek tiek pasportuoti. Jau vien žiūrint nuo Pietinio 
Griovio krašto vaizdai atrodo įspūdingai. Bet žmogus esi tokia maža 
esybė, kad nei praktiškai nei teoriškai stovint ant žemės negali suvokti 
to Griovio mastų. Jei būtų galimybė reiktų į jį paspoksoti kaip minimum 
iš kito rakurso kuris būtų X metrų pakilus virš žemės ir Y metrų nutolus 
nuo jo. Bet grįžkime prie darbų. Taigi nutarėme pasileisti Bright Angel 
trail žemyn iki Indian Gardens ir aišku pailsėję pakilti atgal. Kas lygu 
7.4 km žemyn + 7.4 km aukštyn viso 14.8 km ir peraukštėjimas tarp 
žemiausio ir aukščiausio taško 933 metrai. Visą tai įveikėme per 6 val 
(2.5 žemyn/3.5 aukštyn). Kad buvome tokie šaunuoliai tai leidome sau 
viename iš kempingų nusiprausti ir Bright Angel Lodge restorane 
sukirtome po steiką. Niam niam koks skanus jis buvo užsigeriant vietinės 
gamybos stout tipo alumi ;):):). Bet nėr kada sėdėti reikia minti 
toliau. Taigi prieš saulei nusileidžiant spėjome dar pasigrožėti 
vaizdais nuo Grand view taško ir nuo Desert view taško. Šiaip prie 
Didžiojo Griovio planavome pasilikti ilgiau, bet negavę leidimo nakvoti 
pačiame Griovyje (kurio paprašiau prieš gerą mėnesį ir tai buvo per 
vėlai – reikėjo prieš 4 mėnesius rūpintis), ir vadovaudamiesi išmintimi 
(  Seen one, seen them all ), patraukėme link Monument valley, kuris iki 
tol nebuvo įtrauktas į mūsų maršrutą. Nakvojome Flagstaff miestelyje.





Gegužės 19

Minam į Monument Valley, o karštis mums seka iš paskos. Kadangi tai ne 
valstybinis nac. parkas tenka prie įvažiavimo sumokėti 12 usd (po 6 nuo 
galvos). Ir visas parkas tavo. Gali tusintis , fotografuoti(s), tol kol 
jėgelių užteks. O fotografuoti tikrai yra ką ;):):). Taigi ir užsubuvome 
kokias 4-5 val. mes ten. Na o po to patraukėme link Page miestelio, kur 
kaip ir žadėjau Dianai mes ilsėsimės 2 dienas per daug toli 
nevažinėdami. O ji ir patikėjo.
Pirmas taikinys “Travellodge” motelis, bet čia registratūroje pilna 
vietinių – t.y. indėnų ir į mus 0 dėmesio.
	Važiuojame 50 metrų – kitas motelis pavadinimu “Page boy”. Ant durų 
užrašas didelėmis raidėmis – NO LOCALS o apačioje smulkiu šriftu – We 
have right to deny anybody enter our hotel.
Va taip va. Čia gauname visai neblogą kambarį ir netgi turime wifi – 
nors sakė, kad tik registratūroje trauks. Čia ir gyvensime 2 naktis.

Gegužės 20

Oi, šios dienos laukiau ilgai ;):):). Nes pagal planą turėjome aplankyti 
pakankamai įdomų objektą -  Antelope kanjoną. Jų yra 2 - Upper and Lower 
Antelope Canyon. Mes pasirinkome Upper nes ryte link pusiaudienio 11-12 
val. būtent jame galima išprotėti begaudant spalvas, formas, atspalvius, 
šviesos žaismus besikeičiant saulės apšvietimui žvelgiant pro 
fotoaparato ieškiklį ir ne tik.
Tai irgi ne nac. parkas tad vėl tenka susimokėti už įvažiavimą 6 usd nuo 
galvos ir tuom mokesčiai nesibaigia. Dar reikia nuo galvos susimokėti 
gidui po 25 usd  ir tam kad tave iki kanjono nuvežtų, pravestų pačiu 
kanjonu ir parsivežtų. Paprastiems mirtingiesiems turas trunka apie 45 
min. (mums ir vėl pasisekė, nes mus atvežęs džipas sugedo, tad mes dar 
geras papildomas 20 minčių “buvome palikti be priežiūros”). O 
fotografams turas trunka apie pusantros valandos, bet į jį reikia 
registruotis labai labai iš anksto.

Kaip pasakojo gidas iki 80 metų vidurio į kanjoną galėjo visi patekti be 
jokių mokesčių, net nakvoti jame. Bet kaip visada atsirasdavo išdykėlių 
kurie norėdavo įsiamžinti ar šiaip pagražinti gamtos sukurtą stebuklą. 
Tad indėnai surūkę ilgą pypkę ir pasitarę, kanjoną uždarė 2 metams, kad 
vanduo nuplautų visus “randus” ir tada jau praėjo leisti žmones tik 
lydimus gidų.

Kas nepatiko tai žmonių gausa ;(:(:(. Po dešine eina įeinančių žmonių 
nepaliaujamas srautas, po kaire – išeinančių. Ir dar jie sako, kad dabar 
ne sezonas ;):):)

Apie vidurdienį išlindę iš kanjono, pasukome link Lake Powell vandens 
telkinio – aka tai kas liko iš užpildyto Glen kanjono pastačius Glen 
Canyon užtvanką. Wahweap marina pusdienių išsinuomavę vandens motociklą 
ir smagiai juom pajodinėjome po šį didžiulį gėlo vandens telkinį. Pagal 
prognozę – šiandien paskutinė karščio bangos diena todėl reikia naudotis 
proga.

Gegužės 21

Ech paliekame Page miestelį, kuriame sezonas nesibaigia kiaurus metus ir 
traukiame link Bryce canyon. Oras pasikeitė. Netgi labai – teko net 
striukes susirasti. Atvykę į kanjono nac. parką ir tik šiaip užtipenę 
iki Sunset view taško, kad pasižvalgyti ar verta ką nors daugiau čia 
veikti, vieningai pasukame atgalios dėtis normalių batų ir leistis 
žemyn. Nežinau, bet Bryce paliko daug didesnį įspūdį negu Didysis 
griovys. Gal todėl, kad jis kompaktiškesnis ir vandens, vėjo ir saulės 
skulptūrų gausa stulbina. Taigi nusileidome tradiciniu Navajo loop o 
pakilome Queens garden. Smagus ir tikrai nesukus maršrutas. Rekomenduoju 
;):):)
	Traukiame toliau ir nakvojame Nephis miestelyje.



Gegužės 22

	Traukiame dar toliau. Nakvynė Idaho falls. Ai kirtome Salt Lake City 
pakeliui – kadangi nepakliuvome į jokius kamščius tai ir prašokome jį 
greitai. Idaho falls nutarėme, kad mes jau pakankamai nuvažiavome 
šiaurės kryptimi, kad galėtumėme prisipirkti džinsų ;):):)

Gegužės 23

	Pagaliau pusiaudienį šios dienos privažiavome savo tikslą -West 
Yellowstone miestelį, kuriame yra vakarinis įvažiavimas į Yellowstone 
national parką. Jame ir apsistojome, nes viešbučių, motelių gausa, plius 
konkurencija, plius ne sezonas yra gera proga gauti gerą nuolaidą. 
Apsistojome  trims naktimis motelyje/viešbutyje “Hibernation station” 
;):):) ir nuo pradinės kainos gavome 40% nuolaidą – myliu blogą orą.
	Pilni jėgų ir idėjų susirandame info centrą, prieiname prie vieno iš 
reindžerių ir naiviomis akutėmis žiūrėdami jo klausiame - “Na dėstykite, 
kur čia pas jus galima normaliai pasivaikščioti su kuprinėmis nakvojant 
palapinėse”. Į ką jis mums labai, labai nustebęs atsako: - “Niekur!!! 
Matote pas mus šiais metais labai vėlyvas pavasaris, tai dar sniego 
visur iki kelių ir daugiau, ir meškutės ką tik pabudo. Jos alkanos ir 
valgo viską kas judą ir ne tik. ;):):):):)”. Nu vat ir vėl nekas. Teks 
apsiriboti, visokių tradicinių objektų lankymu su trumpais 
pasivaikščiojimais tai šen tai ten. Prisirankiojime visokių bukletų ir 
galvojame ką čia dar šiandien nuveikus. Artimiausias lankytinas taškas – 
Norris basin. Ir iki jo apie 45 km į viena pusę. Turėtume suspėti iki 
saulėlydžio.
	Spiriam į gazą ir mes pakeliui link norimo taško. Tik pasibaigus 
miesteliui – įvažiavimas į parką. Tai nesukelia jokių problemų kaip ir 
prieš tai lankytuose nac. parkuose – parodome Annual pass (kuris 
kainuoja 60 usd.) ir sėkmingai miname toliau. Gyvūnų po truputį gausėja. 
Skaitliausi aišku, bizonai “dzin-budistai”, bet apie juos vėliau.
	Taigi Norris basin. Jam pasisekė, nes jeigu būtume jį atidėję vėlesniam 
laikui, tikriausiai į jį nebūtume užsukę. Reikalas tais kas visokių 
burbulų esame atsižiūrėję Kamčiatkoje, kurioje buvome prieš 3 metus. Ten 
geriau. Ir šiaip daug kur bukletuose prirašyta, kad čia viskas veikė iki 
n-tųjų metų, dabar nebeveikia, ir bet kada gali pradėti veikti ;)
	Grįžtant atgalios, vienoje iš pievų sutinkame išsirykiavusius kokius 10 
fotografų su labaaaai dideliais objektyvais užmaukšlintais ant 
fotoaparatų ir nukreiptais į vieną tašką. Kas gi ten ganosi – ogi 
baltagalvis erelis ropinėja po pievą. Jis ganėtinai toli, kad per savo 
“toliašaudę” optiką ką nors geresnio pagaučiau, bet per žiūronus matosi 
smagiai. Gražus vienok paukštis.
	Grįžtame atgalios į West Yellowstone, pavalgome ir miegučio.

Gegužės 24

	Oras nelepina. Šios dienos tikslas – Old Faithful parko rajonas ir 
viskas kas pakeliui. Bizonai jau nebedomina elniai su stirnomis irgi. Jų 
čia tikrai daug. Kol atvažiuojame  besidairydami, fotografuodami bei 
užsukdami į kitus mažiau įžymius objektus, oras dar labiau subjūra ir 
jau gerokai po pusiaudienio. Iki Old Faithful išsiveržimo koks 20 min. 
Laukiame.  Jis išsiveržė. Fotografuojame. Viskas. Bandome pasivaikščioti 
po apylinkes, bet pradėjus eiti link River side geizerio pradeda lyti su 
kruša taip, kad tenka trumpinti ratą ir sėkmingai slėptis – Old Faithful 
Lodge, kur be viso kito ir užkandame. Oras nesitaiso, o po lietų 
vaikščioti visai nesinori. Namo.  West Yellowstone nutariame sutrumpinti 
laiką ir nueiti į IMAX kino teatrą ir filmą garsiu pavadinimu 
“Yellowstone National Park”. Pavadinimas skambus, bet pačiame filme nei 
istorijos, nei kažkokių įspūdingų vaizdų ar faktų nepamatėme. Neverta. 
Na gal kita diena bus sėkmingesnė.




Gegužės 25

	Šiandien trauksime į šiaurę. Mammoth Hot Springs, Tower Roosevelt bei 
Canyon rajonai turėjo būti aplankyti būtent tokia tvarka. Deja deja 
išėjo kiek kitaip. Iki Mammoth Hot springs atvažiavę sukame Upper 
terrace loop drive. Ir vėl ta pati istorija su tuom, kad kažkada čia 
buvo gražu. Aišku  dabar irgi gražu, bet galima įsivaizduoti kaip tos 
terasos atrodė kai jomis tekėjo vanduo. Deja, bet dabar jos po truputį 
irsta ir grožis nyksta. Beveik apvažiavę visą ratą sustojame prie 
didelio vieno mažo šaltinėlio tvarinio. Va ką gali net ir mažas karštas 
šaltinėlis sukonstruoti leidus jam tekėti ilgai ilgai. Spalvos gražios, 
garų daug, bet žmonės įtartinai juo nesidomi o paknopstomis skubą visai 
į kitą pusę. Ir kurgi jie skuba? Ogi už kokių 100 metrų pievelėje ganosi 
2 lokiai. Vienas rudasis lokys (amerikiečiai jam davė baisų pavadinimą – 
grizlis) kitas - juodasis lokys. Toks įtarimas, kad abudu ką tik prabudę 
ir jiems giliai dzin kas aplinkui dedasi, svarbu šviežios žolytės 
aplinkui daug ir dar atvertus akmenį kokį riebų tarakoną galima rasti. 
Žmonės irgi elgiasi pakankamai atsargiai, nes kiekviename žingsnyje 
perspėjimai, kad su meškutėmis geriau nejuokauti.
	Važiuojam toliau ir savo akimis netikiu kai pamatau -vilką ramiai 
tipenantį lik miško. Šiaip vilkai Yellowstone parke įveisti neseniai, 
nes prieš tai buvusius visus išnaikino. Privažiuojame Tower Roosevelt 
falls, o ten vienoje kelio vietoje kamštis, žmonių masės ir visi su 
fotoaparatais. Reindžeriai reguliuoja eismą ir žmones kartu. Pasirodo 
ten du maži juodi meškiukai ir tikriausiai meška mama (jos nematėme) 
sugalvojo visai netoli kelio pažaisti. Na meškas mes jau matėme, tad 
pravažiuojame toliau ir “Surprise, surprise”. Kelias uždarytas. Ką ten 
reindžeris pirmą dieną sakė? Kuri atkarpa uždaryta? Reikėjo geriau 
klausyti!!!! Dabar teks grįžti atgal visus 50 km.
	Apsisukame ir per Tower Roosevelt,  Mammoth Hot Springs ir Norris basin 
miname iki Yellowstone Canyon. Tai vat iš kur tas geltonos spalvos 
akcentas pavadinime. Visas kanjonas geltonas ir ne tik. Iš bet kurio 
apžvalgos taško atrodo įspūdingai. Ne visi apžvalgos taškai prieinami, 
nes sniego dar daugokokai kaip ir visi takai uždaryti dėl tos pačios 
priežasties.
	Laiko dar turime tai miname link old Faithful – tas bent niekada 
nepaveda, vidutiniškai išsiverždamas kas 74 min. Bevažiuojant 
Yellowstone ežero pakrante pamatau baltagalvį erelį tupinti ant medžio 
ir prie pat kelio. Stabdis, fotoaparatas, mintis “Kad tik nesugalvotų 
nuskristi padla”. Nesugalvojo. Ir kas įdomiausiai kitoje kelio pusėje  - 
čia pat – medyje tupi kitos rūšies erelis “Golden eagle”. Vat taip ir 
tupi abudu į nieką dėmesio nekreipdami, savas dūmas dūmodami.
	Oras pasitaisė.	 Geizerių “tvarkaraštis” sako, kad iki Old Faithful 
išsiveržimo 40 min. tai mes neskubėdami apeiname visą jo regioną ir po 
truputį traukiame link savo guolio.

Gegužės 26

Paskutinė diena parke. Pamenate sakiau apie dzin-bizonus, na tai va. 
Šiandien jie visi masiškai nutarė migruoti lik aukštuminių pievų. O 
geriausiai migruoti yra būtent asfaltuotais keliais. Ir nesvarbu kad už 
jų bandos jau susidaręs kilometrinis kamštis. Judėjimo greitis lygus 
lėčiausio bizono greičiui. Nei išlipęs pastumsi juos nei patrauksi. 
Statistiškai daugiausiai parko lankytojų nukenčia ne muo meškų, o nuo 
bizonų. Žodžiu su jais juokauti geriau nereikia. Pagaliau po 2 val. 
slinkimo prasimušame pro bizonus ir niekur nepavėlavę sugebame per 
likusią dienos dalį pamatyti 5 iš 6 pagrindinių geizerių įsiveržimus: 
Great Fountain, Old faithful, Grand, Daisy ir Castle. Įspūdingiausias 
buvo Grand, sako,kad tai pats aukščiausias geizeris pasaulyje. Negaliu 
to garantuoti, gal taip ir yra. Viskas. Vyniojam meškeres ir minam link 
Idaho Falls miestelio (Motel west) ten kur ir nakvosime.

Gegužės 27

Pakeliui link SF aplankome Craters of the Moon parką. Dominuojanti 
spalva - juoda. Vasarą turėtų būti karštą. Lavos laukuose visokiu 
užgesusių mini vulkanų kur nekur pribarstyta ir keli urvai susiformavę 
ertmėse kur kažkada tekėjo skysta lava. Išlandžiojome ir juos. Parke 
praleidome kokias 3-4 val. ir vėl į kelią. Nakvojome miestelyje Wells, 
kuris randasi kaip sakant - “In the middle of nowhere”.

Gegužės 28

Toliau link SF. Nakvynė Reno mieste.

Gegužės 29

Privažiuojame SF Richmond rajoną ir nusprendžiame toliau nelįsti, nes 
rytoj laukia kelionė į SF šiaurę.

Gegužės 30

Miname link Point Reyers National Seashore parko, kur aplankome švyturį 
įsitaisiusį pačiame iškyšulio gale.. Banginių migracijos metu – tai pats 
patogiausias stebėjimo taškas, bet yra vienas bet. Jis didelę dalį laiko 
skendi rūke. Mums bebūnant rūko nebuvo, kaip ir banginių. Bet vat jūros 
liūtų, migruojančių 39 pirso kryptimi, buvo tikrai nemažai. Na o 
sekantis maršruto taškas aiškus – Golden Gate tiltas. Šis objektas buvo 
nufotografuotas visais įmanomais rakursais, ko pasekoje pavėlavome 
atvažiuoti pas Gintą. Ačiū jam ir šeimynai, kad mūsų palaukė ir nutempė 
į thay restoraną, kur mes sėkmingai užkrimtome. Po to begurkšnojant 
teisingą alutį, peržiūrėjome didelę dalį nuotraukų ir miegoti. Rytoj 
anksti keltis ir minti į oro uostą

Gegužės 31

Keliamės 7.00, kava, pusryčiai. “Iki susimatymo”, - tariame Gintui. Ir į 
oro uostą. Mašiną priduodame be problemų. Lėktuvo reisas nevėluoja, nors 
vis tiek neramu, Filadelfijoje turime tik 1.5 val. ir dar per skirtingus 
terminalus reikės lakstyti. Bagažą užregistruoja iki pat galutinio taško 
ir tai gerai nes nereikės Filadelfijoje su juom tąsytis.
	Viskas  gerai. atskridome į PHL 20 min. ankščiau ir prisišvartavome 
terminale iš kurio išskris mūsų lėktuvas į Europą. Galima atsipūsti. Va 
ir lėktuvas. Birželio 1 dieną leidžiamės viename iš Europos oro uostų. 
Atostogos baigėsi – o gaila. Bet jaučiu bus kitos ;):):):)

Šiek tiek statistikos:

nuvažiuota 		7009 km.
suvartota kuro 	591 l.
sumokėta už kurą	634 usd
sumokėta už mašinos nuomą 1050 usd (pradžioje mokėta 760 usd už compact 
size, vietoje primokėta 290 usd už klasės pakėlimą į full size ko 
pasekoje važiavome su Toyota Highlander SUV)




On 03/04/2015 09:33 AM, donald wrote:
> Reikia, reikia :)
> Pasidalink.
>
>
> "Tomoshokas" <ten@kur.ner> wrote in message
> news:md56ao$cm5$1@trimpas.omnitel.net...
>> Turiu dienorasti  panasaus marsruto kuri pravaziavome per 3 savaites 2007
>> metu geguzes men.
>>
>> SF - Yosemite - Secvoya NP - Death Valley - Las Vegas - Grand Canyon -
>> Monument Valley - Antelope Canyon - Bryce Canyon --- Yellowstone N.P. ---
>> Craters of The Moon (IDAHO) - SF
>>
>> Galiu pasidalini siuo literaturiniu kuriniu ;):) - jei vis dar reikia
>>
>>
>> On 01/18/2015 12:17 PM, liutukas wrote:
>>> Sveiki,
>>> Susideliojom 3 savaiciu marsruta kovo menesiui. Gal kas keliavo ir gali
>>> papasakoti apie Havasu ir Kanjona del nakvyniu?
>>
>
>