Nuotrauka pri(si)minimuiNuotraukoje aš guliu apatinėje eilėje trečias iš kairės. Mano vardas Joškė. Joškė Šteinas. Mane negyvai užtalžė lietuviškos gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai. Mano klasiokai. Jiems padėjo jų vyresni broliai. Tiksliau, jie buvo organizatoriai. Aš – Joškė Šteinas. Žydas. Lietuvos žydas. Todėl mane ir mano brolį dvynį pagavo einančius iš mokyklos, suvarė į garažų kiemą ir negyvai užtalžė pagaliais, vamzdžių nupjovomis, metaliniais strypais. „Imkit vaikai pagaliukus ir užmuškit tuos žydukus.“ Jie ir paėmė. Ir užmušė. Tuos žydukus. Lietuvos žydukus. Mano tėtis, jis barzdaskutys, išgirdęs, kad mane su broliu pagavo ir nuvarė į garažų kiemą, atbėgo mūsų gelbėti. Kai jis atbėgo, visas uždusęs, prakaitas žliaugė jo veidu – juk vasara, birželio 22. Rusai jau išėjo, vokiečiai dar neatėjo. Tėtis puolė maldauti, kad mus paleistų. Jį pirmą ir užmušė. Vožė iš nugaros į pakaušį su vamzdžiu. Jis parpuolė į dulkiną kiemo žeme veidu. Dar keli smūgiai ir dulkės nusidažė tamsiai raudonu krauju. Jo kipą po pirmo smūgio nulėkė nuo galvos ir atriedėjo prie mūsų su broliu kojų. Mes susikabinom rankomis – kaip vaikystėje, kai žiemą grįždavom iš gimnazijos. Iš lietuviškos gimnazijos. Nes mes Lietuvos žydai. Ir tuo labai didžiavomės. Tėvas mus leido į lietuvišką gimnaziją, nes vis primindavo mums, jog mūsų vaikai, mūsų anūkai bus Lietuvos žydai. Tai buvo labai svarbu. Tada jie priėjo prie mano brolio, ir atsivedėje kirto jam metaliniu strypu per smilkinį. Jis iš karto apsipylė kraijais ir be garso susmuko. Aš nepaleidau jo rankos. Nepaleidau jos ir kai jie žudė visus aplinkui. Nuotraukoje, antroje eilėje, virš manęs, guli mano dėdė. Efraimas Šteinas. Lietuvos žydas. Dėstė geografiją žydiškoje gimnazijoje. Kai grįždavome su broliu iš mokyklos, taip jau sutapdavo, kad ir Efraimas, baigęs pamokas, traukdavo pėstute namo. Jis mus klausinėdavo, ar gerai dėsto geografiją lietuviškoje gimnazojoje. Mes su broliu labai mylėjom savo lietuvišką gimnaziją ir todėl, norėdami pasirodyti prieš dėdę, geografiją mokydavomės labai kruopščiai. Nors tėtė visada pabrėždavo, kad Lietuvos žydas turi nusimanyti visus dalykus itin gerai. Nuotraukoje man šešiolika metų. Tai paskutinė gimnazijos klasė. Rachelė, kuriai penkiolika metų ir nuotraukoje ji guli šalia mūsų dėdės antroje eilėje, buvo pati gražiausia žydaitė lietuviškoje gimnazijoje. Mes su broliu ją buvom įsimylėję iki ausų. Jos veidas – kaip angelo. Tiesa, nuotraukoje jo nesimato, nes jie sumaitojo jį lazdomis ir vėzdais. Sumaitojo neatpažįstamai. Nes ji buvo žydė. Penkiolikos metų ir jau žydė, tyčiojosi žudikai. Švarcas, knygyno savininkas, bandė užstoti Rachelę, bet jį pargriovė ir užspardė negyvai. Tol spardė kaustytais batais galvą, kol jis neišleido paskutinio kvapo. Nuotraukoje jis apatinėje eilėje pirmas iš dešinės. Kai jie mus žudė mes tylėjome. Mes praradom kalbos dovaną. Mes praradom sugebėjimą kalbėti lietuviškai. O jidiš jie nebūtų supratę. Nes jie lietuviai, o mes tik Lietuvos žydai. Aš netsimenu kaip nužudė mane. Tik matau iškylantį virš mano galvos vėzdą ir šiurpias klasioko brolio akis. Jis visada su nuolaida pirkdavo mano tėvo parduotuvėlėje. Nuotraukoje matosi, kad brolio rankos aš taip ir nepaleidau. Net paskui, kai mus visus sukrovė į krūvą tam, kad jos fone nusifotografuoti, nesugebėjo atskirti mano ir brolio rankų. Nuotraukoje, apie kurią pasakoju, jaunas gelsvaplaukis lietuvaitis, pasirėmęs lazda fotografuojasi Lietuvos žydų fone. Nuotraukas darė Josifas Levi. Jį privertė. Kai nuotraukos buvo baigtos nužudė ir jį. Todėl nuotraukose jo nepamatysit. Nebuvo kam fotografuoti. Nuotraukoje aš guliu apatinėje eilėje trečias iš kairės. Mano vardas Joškė. Joškė Šteinas. Man šešiolika. Aš buvau Lietuvos žydas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16714