Pagal Pasternaką Būti garsiam juk negražu Tvarkyti rankraščius savus Savų tik savo archyvus Ne tai juk suteikia sparnus Neverta Tikras kūrėjas save pamiršta Nereikia jam tuščios šlovės Kūryba, patikėkite, numiršta jei susireikšminama dėl garbės Išreikšt save per ateities žodžius Tebūna užkoduota kelyje Pravert kitiems dangaus vartus Ir meilę – kaip visatos erdvėje Gyventi be šlovingų liaupsių Gyvent ir nemiegot, galų gale, Kad palaikytų pats dangus Pamilęs laisvą žodį tavyje Likimas pats atrinks, kas yra kas Ne kritikai, daugybė knygų Gyvenimo skambioji antraštė Tėra ji viso labo paraštė Tegu nueitas skaudžias pėdas Gaubia nežinios migla aidas Kada klaidžiam beviltiškam rūke Be vedlio, vienas, tik vedi save Kiti įvertins tavo bėdas eidami ta pačia kryptimi Kieno reikšmingesnės pėdos kankintis, gaišti laiką – neturi tatanka, 2007 10 14 -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14884