mano mama buvo puiki lituanistė. Tokių šiais laikais jau nebūna. Kilusi iš daugiavaikės biednų buožių šeimynos, ji sugebėdavo palaikyti švarą ir tvarką kūrybinės aistros apimtuose namuose. O dar ji taisydavo tėčio rašliavas, kurių biurokratiniame sovietiniame gyvenime buvo begalė. Mano tėvas mokslus baigė lenkų okupuotame Vilniuje, kurio ekonomika buvo, pasak tėčio tokia: egzistavo du turgūs, iš kurių vienas Lukiškų aikštėj, ir abiejose pardavinėdavo vien tik silkes, kurias atveždavo baržomis Neries upe. Prie tokios ekonomikos ir švietimas panašus. Nei to, nei prie lenko Vilniuje nebuvo. Niekada nepamiršiu epizodo įstrigusio atmintyje - mama tarp puodų suradusi laisvą minutę tarp viralų "ant greitųjų" taisė (had red-penciled) kažkokį svarbų tėčio pranešimą. Ir per visus namus, jie kaip italai, labai garsiai knisdavo semantinias to pranešimo smulkmenas... kai paaugau, tada aš buvau pristatytas taisyti kableliue ir nosines. Man tai buvo kančia - aš taip norėdau bėgt į lauką futbolo žaisti. Baisūs prisiminimai. .. kai dar paaugau - šeimos nebeliko. Aš gyvenau pilnavertį gyvenimą - naktinis gyvenimas, moterys, kelionės, studentantavimas (kvazimokymasis) ir ecc ... mama kartais paremdavo mane rubliu kitu nukombinuodama nuo tėvo rūstaus žvilgnsio. Geri laikai, kuriame išmokau gyvent ir išgyvent faktiškai iš nulio ir su nuliu. Vuot tiaip.Fsio. Nenorius ginčytis, bet mano mama buvo viena geriausių lituanisčių per istoriją iš įpročio net taisydavusi net laikraščius su savo "nepkartojamu" raudonu parkeriu. Tokių jau nebebūna, o apie šių laikų lituanistes, kaip ir ekonomiką patylėsiu. Įvaizdis yra, troškulys kamuoja. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16817