Pataikei kaip pirštu į akį. Iš tiesų už viską Dievui reikia dėkoti
– pagalvok pats. Nes jei Dievas yra pats gerumas, tai jam belieka tik
dėkoti. Bet vis dėlto malda turi apimti viską, visą žmogų - jo
troškimus, meiles, rūpesčius, netgi nepasitenkinimą Dievu, kad ir kaip
keistai tai beatrodytų. Prisimeni Jobą, varna? Jis niurzgėjo prieš
Dievą, mol kuo jis nusikalto, kad Viešpats iš jo viską atėmė, o jį
patį apleido votimis taip, kad šuke reikia pūlius gramdyti? Ir ką jam
atsakė Viešpats? Nebeprisimenu tiksliai, bet kažką panašaus: kur tu
buvai, kai aš klojau žemės pamatus? Kai saulę danguje kabinau et
cetera? Prisimeni, regis, jz patarei be perstojo melstis, kai jos vaikas
sirgo. Aš tada nusistebėjau, pagalvojau: nu ir varna, iš kur jam toks
išganingas patarimas atsirado galvoje? Taigi pamąsčius, reikia nuolatos
viską transliuoti Dievui, antraip ryšys pradeda trūkinėti. Tai aš čia
labai paviršutiniškai. Kiaušiniai verda, nebeturiu laiko.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16834