melsti Dievą, prašyti jo kažko - tas pats, kas ir melžti ožį, ne
karvę. Būtų galima taip galvoti, bet išties yra ne taip. kai meldi
Dievą, kuriuo pasitiki, tai nusiramini (nei vienas gyvas padaras išskyrus
žmones to "mechanizmo" neturi), adrenalinas nuslūgsta, jei jis užkilęs
(kokiam golovoriezui), arba padidėja, jei buvo per mažas. Žodžiu,
normalizuojasi. Psichofiziologai geriau išaiškintų, bet nepaisant
fiziologiškumo aš vis tiek palaikau meldžiančius ir net šiaip
besimeldžiančius. nes Dievas yra iš principo kažkas gero. Kaip gali
būti bloga tai, ko mes nežinome, bet dėl ko mes vis tik esame?

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16834