o ta gyvenimo prasmė tai labai abejotinas daiktas. iš tikrųjų jos
nėra, kiek susikuri, tiek ir turi. gal sunkiau tiems, kuriems reikalinga
nuolatinė kaita, dėl to viena gyvenimo prasmė gana greitai atgyvena ir
tenka ieškoti kitos - būtent taip ir perskaičiau GB tekstą. vienas iš
smagesnių jo momentų: "Dairiausi gero, stipraus, įdomaus žmogaus, į
kurį galėčiau remtis. Dvidešimt metų ieškojimo. Išvada: tokių
nėra." paprasta tiesa, bet argi ja tiki, kol nepereini tų dvidešimties
metų ieškojimo? be to, kai ją ironiškai suformuluoja kitas žmogus, tai
tiesiog smagu skaityti ir tiek. apie tuštumą irgi taikliai pasakyta. kuo
mažiau galvoji apie gyvenimo prasmę, kuo mažiau jos ieškai ir kuo
mažiau apskritai mąstai, o daugiau veiki, tuo mažiau jauti tą
tuštumą. bet brandaus žmogaus požymis greičiau yra įprotis mąstyti,
ne vien veikti, sakyčiau, ivse :). paskui dar apie tuos diedus Anuška,
man regis, pernelyg supaprastino ir nuvertino. nu negi drįsi mesti akmenį
į vienišą žmogų, besiilgintį tikro ryšio su Kitu? šiuo atveju - su
diedu, bet ne bet kokiu - tekste aiškiai pasakyta - vadinasi, tai kaip tik
ir yra to Kito ilgesys. juk tai taip natūralu, kad net banalu. bet jau ir
Šatėnuose esam kažkada užsiminę, kad gyvenime banalybės kategorija
negalioja. taigi akmenis susikiškite atgal į užančius ar kišenes. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16841