Suprantu dar neseną vienišą moterį, norinčią turėti artimą draugą
su kuriuo galėtų pasidalinti savo mintimis, jausmais, kuris suprastų,
patartų, padėtų, būdamas greta neleistų prisėlinti vienišumo
jausmui. Kad priglaustų ir švelniai apkabinęs pabučiuotų. Kad juo
pasitikėtum, jaustumeisi visais atžvilgiais saugi. Kad jis būtų
vyriškas ir nesikabinėtų dėl menkiausių smulkmenų, nepsichuotų, o
atvirkščiai- nuramintų. Kad neskirstytų darbus į vyriškus ir
moteriškus, kad ne tik mylėtų bet ir gerbtų. Kad jaustumeisi esanti
mylima, vienintelė ir nepakartojama ir labai, labai jam reikalinga.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16841