Niekada nesupratau stalinomaniakų. Savo šeimą paversti Adamsų
šeimynėle, kurios vaikai pirmiau susipažįsta su Stalinu negu su
garvežiukais, manyčiau – per didelė gyvenimo įprasminimo kaina.
savo atsainiu magnetizmu Stalinas trauks amoralius, nesutramdomus
psichopatus ir šie bus jam ištikimi“... Knyga gali būti įdomi tik
kaip vienas iš gyvenimiško panoptikumo egzempliorių. Ar liko (sužinojus
tiesą) žmonių už ką nors dėkingų Stalinui? Gal perskaitę knygą
rasim atsakymą?
***
Egzistencialistai laisvę laikė sunkia būtinybe. Vienišumas - tokios
laisvės neatskiriamas palydovas. Gal dabartinis visuotinis
ekshibicionizmas, savęs demonstravimas interneto socialiniuose tinkluose
truputį yra noras pabėgti nuo tokios laisvės? Ir nuo vienatvės.
„... kai žmogus vienas, jam retai kada užeina noras juoktis“.
Beje, man knygos viršelis – puikus ir meniškas. O kiek ten
suicidiškumo... pasižiūrėkim dar kartą ir nuspręskim.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/7md/?st_id=3486