Niekada nesupratau stalinomaniakų. Savo šeimą paversti Adamsų šeimynėle, kurios vaikai pirmiau susipažįsta su Stalinu negu su garvežiukais, manyčiau – per didelė gyvenimo įprasminimo kaina. savo atsainiu magnetizmu Stalinas trauks amoralius, nesutramdomus psichopatus ir šie bus jam ištikimi“... Knyga gali būti įdomi tik kaip vienas iš gyvenimiško panoptikumo egzempliorių. Ar liko (sužinojus tiesą) žmonių už ką nors dėkingų Stalinui? Gal perskaitę knygą rasim atsakymą? *** Egzistencialistai laisvę laikė sunkia būtinybe. Vienišumas - tokios laisvės neatskiriamas palydovas. Gal dabartinis visuotinis ekshibicionizmas, savęs demonstravimas interneto socialiniuose tinkluose truputį yra noras pabėgti nuo tokios laisvės? Ir nuo vienatvės. „... kai žmogus vienas, jam retai kada užeina noras juoktis“. Beje, man knygos viršelis – puikus ir meniškas. O kiek ten suicidiškumo... pasižiūrėkim dar kartą ir nuspręskim. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15158