1. Antroji pastraipa buvo daug žadanti. Galėjom drąsiai tikėtis aštriai ir guviai psichologizuotos novelės apie socialinius santykius arba tiesiog gyvenimą. Nors kalba nėra įprasta šiam stiliui, lašas chaoso, pasaulyje jau ir atgyventi bebaigiančio, o be to ir saikingo - sublizga. 2. Proza nenutėkšta kaip tėškiamos prozos. Su lyriniu patepimu ir poeto sielos jautrumu ji pakylėjama į mizansceną. Gatvė prisipildo nėščiųjų. Gerbiamas autorius akivaizdžiai stato baletą. Skaitantį apima noras kartkartėm sukrutėti arba sulinguoti kaip klausantis muzikos. 3. Kas naujo šiame tekste, ką jis padaro skaitančiajam? Akivaizdu, kad šiek tiek įskaudina. Net būdamas itin susipažinęs su literatūra, kūrinio parašymo aplinkybėmis, autoriaus biografiją, net būdamas tikras, nesufalsifikuotas intelektualas, prieš šitą Daiktą esi bejėgis. Tačiau žmonėms bejėgiškumas yra nepriimtinas, dažniausiai jie išstumia jį iš sąmonės ir todėl jaučia nepaaiškinamą nerimą. Antai perskaitęs tekstą, gali netrukus ant ko nors "užvemti" be ypatingos priežasties. 4. Tačiau Kaunas ir Kauno identitetas čia gali ir turi būti atpažintas bei kada nors iškeltas į paviršių. 5. Visiškai jokių liaupsių neskiriu nei kūriniui, nei kūrinio autoriui. Nekoktu, skaityti galima, o toliau viskas priklauso nuo gero noro, ką nors sau iškilmingai išaiškinti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17001