Žiūriu, pati turi patirties. Iš tiesų, be kančios nieko nepasieksi,
nes jei nori augti, tai sukelia skausmą. Bet vėliau tai perauga į
malonią Dievo patirtį. Apskritai čia gali būti visokių variantų:
vienam duoda iš karto bemaž visą dozę, kitam mažomis, bet visą
gyvenimą. Auga Dievo pažinimas, Jo patirtis, supratimas. Ilgainiui
supranti, kad žemiškasis gyvenimas yra tik mažytė, menka preliudija
labai didingų dalykų, kurie mūsų laukia. Bet krikštas yra pradžia,
kaip sakoma, iniciacija į Bažnyčią. Tačiau daug kas išsigąsta
kančios, pasitraukia į šoną arba paverčia dvasinį gyvenimą negyvais
ritualais (o jie gali būti ir gyvi, jei tik neužveri širdies) -
žodžiu, pats žmogus sau, o Dievas sau. Jam atiduodama šiaip kas lieka,
trupiniai, „pareiga“. Užtai mūsų Bažnyčioje tiek daug tikėjimo
parodijos ir tiek mažai Dievo meilės. Sėkmės tau, miela Tatanka. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15711