Hm, aš tai sukčiau į tą pusę: Juk mano dienos nyksta lyg dūmai ir mano kaulai anglėja tarsi malkos židinyje. Suvytusi ir sudžiūvusi lyg žolė mano širdis; užmirštu net valgyti savo duoną. Nuo didelio dejavimo liko iš manęs tik kaulai ir oda. Toliau - „aš tavo“. O Archyvaras labai įžvalgus, lenkiuosi jam. Aš net nepastebėjau tų žodžių. O jei ir būčiau pastebėjusi, būčiau netikėjusi. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17251