Perskaičius tekstą mane užpuolė malonūs prisiminimai. Mano vaikystės,
jaunystės nuostabusis Kaunas. Kaip suvirpėdavo vaiko širdis grįžtant
su šeima puškuojančiu drebančiu nuo garo mašinų dundesio garlaiviu,
iš atostogų Lampėdžiuose, Kačerginėje, Kulautuvoje, kai iš už
posūkio pasirodydavo Kauno nuostabioji panorama, kartais ryški, kartais
padūmavusi pro miglą. Lėtai, bet didingai artėdamas garlaivis kelis
kartus subaubdavo lyg Minotauras, suvirpindamas ne tik orą, bet ir
vidurius. Šonuose esantys didžiuliai ratai ritmingai kasdamiesi
pliuškeno vandenį, jų mentys mesdavo purslus viršun, kur stiprokas
vėjas išdykėliškai juos pasigriebdavo ir nusinešdavo nežinia kur.
Įplaukus į Nemuno ir Neries santaką tyras oras pakvipdavo upės
drėgme.Atsiverdavo didingas vandens plotas, erdvė. Stovėdavau laivo
denio priekyje ir su jauduliu stebėdavau panoramą- Prisikėlimo
bažnyčią , dar su taip jai tinkančiu kryžiumi,aukštai iškilusią
virš miesto ant Žaliakalnio kalno, senamiesčio bažnyčių, vyskupų
rūmų raudonus stogus, mažučiukus namelius lipančius kalnan ir ten
pritūpusius. Pirmosios pasitikdavo žuvėdros. Jų balti siluetai dangaus
mėlynėje ir trumpi klyktelėjimai įsiliejo į bendrą paveikslą.
Garlaivis, manevruodamas ratais pirmyn-atgal, priartėdavo prie krantinės,
kur miklūs jūrininkai storais trosais pririšdavo jį prie krantinėje
specialiai įbetonuotų metalinių strypų.Ir dabar dar jie yra, paglostau
visada juos žvilgsniu, kai ten užsuku aplankyti santakos. Prisišvartavus
laivui jūreiviai atidarydavo laivo borte esančius vartelius, paklodavo
medinį lieptą, kuriuo mes išlipdavome krantan. Tik vėliau buvo
pastatytas laivas- prieplauka,su laukiamaja sale, bufetu. Prie jo jau
švartuodavosi laivai. Gal ir prie bufeto.:)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17291