Malonu rasti   užtariančius žodžius (635), dėkui,  stengsiuos ir aš
daugiau gerų žodžių parašyti. Bet Krankt, matai, kas yra. Mudvi
kalbame iš skirtingų varpinių - tu iš mokslo, o aš iš religijos.
Vargu ar rasime bendrą kalbą. Žinoma, žmogus nėra visiškai laisvas -
jis priklauso nuo Žemės traukos, nuo žmonių visuomenės, nuo kitokių
faktorių. Tu nemirktelėjusi parašei: pasirinkimo mus išmoko kultūra.
Tam tikra prasme taip. Tačiau pasirinkimo objektas -  Dievas - toli gražu
pranoksta kultūros ribas. Tai nebe kultūros sritis. Tai egzistencinė,
ontologinė, tikėjimo problema. Dabar apmąstyk savo poziciją: tu gini po
palme, kuris perša konstrukciją „Dievas yra tavyje, tik reikia giliai
ieškoti“. (Arba apskritai nieko nedaryti, tik būti, čia dar
juokingiau). Kaip tu gali jį ginti, jei išvis nepripažįsti Dievo? Jei
aš nenoriu, kad Dievas būtų manyje, o jis visvien kažkokiu būdu manyje
kažkur yra, tai kokią jis turi teisę taip okupuoti mano asmenybę? Ir
kuo čia dėti neurologai?

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17348