Kelias
–	Padėk man, –
prašiau aš sniego. –
Tu toks baltas,
skaudžiai toks baltas.

–	Nejuokauk. Aš negeras.
Aš kaltas. –
Žemė po manim šąla.

–	Padėk man, –
prašiau dangaus. –
Tu toks amžinas,
 beribis.

–	Nemanyk, kad esu
toks didis. –
Erdvės many daugiau 
negu lygybės.

–	Padėk man, –
prašiau aš upės. –
Tu tokia gili,
tokia greita.

–	Nesakyk… Aš pati
nelaiminga.
Be gyvybės esu.
Nuodinga.

–	Padėk man, –
prašiau aš medžio. –
Tu toks žiemą kantrus
 kantrus.

–	Nemanyk, kad esu
Toks jautrus.
Aš tik medis,
iš medžio… medinis.

–	Padėk man, –
prašiau aš žmogaus. –
Tu stiprus ir jautrus,
ir protingas.

–	Nekalbėk.
Sau padėk.
Ir nebūk tu juokingas.

Sniegas – dangus –
upė – medis –
žmogus…
Kas, kur, kada,
kodėl?
*
–	Apsirenk mano rūbais
baltais…
–	Paplaukiok mano
debesų laivais…
–	Paskandink manyje
 savo sunkias mintis…
–	Dovanoju tau savo lapus ir žiedus.
*
Tik tyli žmogus,
nueina žmogus,
pėdas po savęs
 skubiai nusivalydamas.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16230