Kalba žiema
  //
Meilus tavo šypsnys, o saule…/
Tai vis pavasariui, pavasariui…/
Ne man. Tu nemąstai, nevargini savęs,/
kad laikas man karstan/
žydėjimo vardan./

Tau rūpi tik paukščių balsai/
ir pasijuokt linksmai/
iš mano ašaroto veido,/
purvais aptekusio ir nelaimingo…/

Bet juk iš grožio aš verkiu./
Per širdį perlieji gyvasties srove karšta./
Mane lieti, ir aš tirpstu./
Mirštu viena, bet vieniša nesu nors kartą./

Atleisk, kad nepykstu./
Atleisk, kad nebaisu./
Jau išeinu, einu, nykstu./


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16230