Kai buvau trylikos- keturiolikos metų matydavau Kostuką kiekvieną dieną, nes jis, kaip tada buvo sakoma gyveno pas mano pamotėlę, kaip tada sakdavo, "ant buto" ir ateidavo pas mus valgyti pietų. Prisimenu, kad buvo labai linksmas, valiūkiškas vaikinas... prigalvodavo mudviem su sese, kuri buvo gerokai už mane jaunesnė, begales visokių ketureilių... Tai buvo paskutiniaisiais vokiečių metais... Gerai prisimenu, kad su pamotės sūnėnu Broniumi Kriaučiūnu buvo pasiruošę pasitraukti iš Lietuvos... Prisimenu, kai tėtei padedant, abu jaunuoliai prie namelio pamato iškasė duobę ir į ją įdėję keletą knygų ir sąsiuvinius su Kostuko dainuškomis, užkasė... Žinau, kad tarp knygų buvo vokiški žurnalai "Signal" ir tikrai buvo "Mein Kampf"... Dideliai savo bėdai poetas nepasitraukė ir ar neatlaikė spaudimo ir gąsdinimų, o gal būdamas vargingai gyvenančių tėvų vaikas, persiėmė ir idėjomis ir įvyko, kas įvyko... Po kiek metų aš, jau būdama suaugusi, mėginau ieškoti tos dėžės, tačiau jokių žymių neaptikome... Savo vaikus ir anūkus auginau su Kubilinsko pasakomis ir nieko gražesnio ir lengvesnio iki šiol nerandu... Vargšas nelaimingas suklydęs, ar pasiklydęs žmogus- man jo neapsakomai gaila... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16305