Kaip aš laukiu to žydinčio pavasario – būsimo mūsų pasimatymo.
Beje, dabar skaitau tokią knygą, kurios viena veikėja Silvija labai
primena Jūsų Silviją. O dėl žmonių paklydimų. Visi nuolat klystame,
sunkiai pripažįstame savo klaidas ir visuomet atsiranda tokių
stropuolių, kurie tas mūsų klaidas nori nurašyti. Kosto Kubilinsko
atveju taip nėra. Tik bandoma atleisti. Kitaip S. Nėries atveju. Visi
bando įrodyti, kad ji suprato savo paklydimą. Tikrai ne.Ji ir Mirties
akivaizdoje save suvokė kaip Aukščiausiosios tarybos deputatę. Bet
kūryba yra kūryba. Ji buvo, yra ir bus (kalbu apie tikruosius
eilėraščius). Yra ir dar vienas skirtumas: Kubilinską pražudė
savisaugos instinktas, Salomėją – tuštybė (ji visada buvo pliuškė).

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16305